Kinų filosofinės tradicijos nėra tik muziejinė įdomybė, todėl jų tyrimų svarba peržengia siauras akademines ribas. Gyvas ir įdėmus žvilgsnis į kinų filosofiją gali tapti būdu Lietuvoje gyvenančiam žmogui geriau suvokti savo paties mąstymą. Tuo įsitikinęs naujasis Europos kinų filosofijos asociacijos prezidentas, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorius dr. Vytis Silius. Su juo kalbamės apie šią asociaciją ir ateities perspektyvas.

Birželį buvote išrinktas Europos kinų filosofijos asociacijos prezidentu. Pristatykite šią asociaciją, jos įkūrimo priežastis, aplinkybes.

Asociacija įsteigta prieš dvejus metus. Ją inicijavo Slovėnijos mokslininkai, tyrinėjantys kinų filosofiją. Džiaugiuosi, kad akademinių tyrimų iniciatyva kinų filosofijoje kyla jau ne iš didžiųjų šalių – Vokietijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos, kurios turi gilias ir turtingas kinų filosofijos tyrimų tradicijas.

Pagrindinis asociacijos tikslas – suvienyti jėgas tų Europos mokslininkų, kurie tyrinėja Kiniją per filosofinę prizmę arba kurie domisi tiek klasikine, tiek šiuolaikine Kinijos filosofijos tradicija. Susivienijimo poreikis pirmiausia kyla todėl, kad daugumoje Europos universitetų kinų filosofiją tyrinėjančių mokslininkų, viena vertus, yra nedaug. Kita vertus, jie dažnai būna išsibarstę po įvairius fakultetus ir retas dirba savo universiteto Filosofijos fakultete. Deja, Europoje vis dar galvojama, kad studijuoti šį, kaip mes teigiame, universalų žmogaus pažinimo būdą – filosofiją užtenka vien tik europinės tradicijos. Kalbai pasisukus apie Aziją, dauguma Europos universitetų pasitenkina įvadiniais kursais bakalauro studijų programos studentams. Tačiau visiškai neskiriama laiko rimtam darbui su Azijos tautų palikimu: raštais, patirtimi, tyrinėjimais.

Stengiamės, kad į šią asociaciją įsilietų po vieną atstovą iš tų šalių, kuriose yra dirbančiųjų su kinų filosofija. Turim mokslininkų iš Skandinavijos, Pietų Europos, Rytų Europos. Asociacijoje aktyviai dalyvauja ir kitos Rytų ar Vidurio Europai priskiriamos šalys. Džiaugiuosi, kad tarp jų yra Lietuva.

Kokie pirmieji asociacijos žingsniai? Kaip apskritai vyksta bendradarbiavimas tarp skirtingų šalių mokslininkų Kinijos filosofijos tyrimų srityje?

Pirmiausia organizuojame konferencijas, kuriose susipažįstame akis į akį ir pamatome bendras mūsų tyrimų kryptis. Kitas žingsnis, kurį jau pradėjome žengti, – bendrų tarptautinių tyrimų projektų formulavimas. Su tuo ketiname rimtai dirbti. Norisi išnaudoti įvairių Europos ir Azijos fondų teikiamas galimybes.

Nors asociacija dar gana jauna, mokslininkų, kurie vieni kitus pažįsta labai gerai, yra, bet siekiame įtraukti jaunuosius kolegas. Pusiau juokais galime sakyti, kad asociacijos nariai vadovaujasi kinišku wuwei principu. Jis reiškia natūralų ir spontanišką veikimą reaguojant į aplinkos iššūkius ir tuo pat metu jos teikiamas galimybes. Remdamiesi šiuo principu, nenorime prisiplanuoti per daug, nes tai gali užkirsti kelią pamatyti kitas galimybes. Mūsų bendradarbiavimas pasireiškia noru šnekėtis, rodyti save, žiūrėti į kitus ir dalyvauti šiame bendravimo procese. Rezultatai, kurių siekiame, ateina natūraliai, spontaniškai ir galbūt mums patiems netikėtomis formomis.

Kuo Jums pačiam svarbios Europos kinų filosofijos asociacijos prezidento pareigos?

Man jos svarbios tuo, kad mano pasiūlytos idėjos, susijusios su Kinijos filosofijos tradicija, šiuolaikine filosofija ar asociacijos veikla, mažų mažiausia bus išgirstos. Tai reiškia, kad galėsiu prisidėti prie Europos kolegų pastangų tiriant įvairias Kinijos filosofijos kryptis bei plečiant jos supratimą. Tai kartu didelis iššūkis. Įsiveržimas iš gana siauro Baltijos šalių rato į europinį polilogą, kuriame dalyvauja geriausi senojo žemyno mokslininkai, dirbantys su Kinijos filosofijos tradicija, džiugina. Ir ne tiek asmeniškai, nes Europos kinų filosofijos asociacijos postą labiau vertinu kaip Vilniaus universiteto prezidentavimą šiai asociacijai.

Kiek tai didins Vilniaus universiteto matomumą, žinomumą?

Tiek, kiek šalia mano pavardės bus minimas Vilniaus universitetas. Labai džiaugiuosi, kad Vilniaus universiteto tarptautinį žinomumą jau pavyko padidinti per pirmąją inauguracinę asociacijos konferenciją, surengtą Vilniaus universitete birželio 9–11 d. Konferencijos dalyviams universitetas paliko milžinišką įspūdį. Prie to prisidėjo ir Orientalistikos centro studentai, talkinę pačioje konferencijoje. Jie atliko tokį nuostabų darbą, dėl kurio ne vienas užsienio mokslininkas pripažino, kad tai buvo geriausiai organizuota konferencija, kurioje jam yra tekę dalyvauti per pastaruosius metus ar dvejus. Ne tik įspūdingi senojo universiteto pastatai, bet ir čia dirbantys žmonės konferencijos dalyviams paliko labai teigiamą įspūdį. Svečius pasitiko aktyvūs ir entuziastingi žmonės, su kuriais mano užsienio kolegos nori bendradarbiauti, plėtoti tyrimus, studijas.

Pasidalykite įspūdžiais iš Jūsų organizuotos konferencijos „Thinking Across the Borders: Philosophy and China“: koks buvo jos tikslas, pagrindiniai akcentai?

Skaityti pranešimų atvažiavo 60 aukšto lygio jau pripažintų ir jaunų mokslininkų iš daugiau nei 20 šalių ir skirtingų regionų, netgi tokių tolimų kaip Kinija, Australija ar JAV. Svarbiausia mums buvo pamatyti, kokia yra Kinijos filosofinės tradicijos ar filosofinių Kinijos tyrimų situacija Europoje ir Kinijoje, kokios galimos bendradarbiavimo kryptys, kur galime pasimokyti vieni iš kitų. Vakarų ir Azijos akademiniai pasauliai ne visada veikia remdamiesi tokiais pačiais principais ir tai, mano supratimu, yra gerai, nes iš skirtumų gimsta galimybė permąstyti savo giliausius ir mažiausiai pajudintus įsitikinimus. Glaudesnis Kinijos ir Europos akademikų bendradarbiavimas – taip pat svarbi asociacijos veiklos dalis.

Vienas konferencijos akcentų buvo jaunųjų mokslininkų apdovanojimai. Nors nesu tikras dėl to, ar reikia rengti varžybas tarp jaunųjų mokslininkų, bet man norėjosi, kad pradedančiųjų mokslininkų vardai būtų minimi ne rečiau negu pagrindinių pranešėjų. Apdovanojimus suorganizavau taip, kad nesutaptų su jokiomis kitomis sesijomis, todėl trys jaunieji finalininkai iš Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos sulaukė visų konferencijos dalyvių dėmesio.

Mes, filosofai, dirbantys su Kinijos filosofine tradicija, paprastai dalyvaudavom filosofų konferencijose, kur turėdavome vakariečiams kolegoms aiškinti, kodėl kalbame apie Kiniją, ir nuolatos pristatyti jos filosofinę tradiciją – dirbti įvadinių paskaitų ar pranešimų lygiu. Jeigu nuvažiuodavom į sinologų konferencijas, dažnai tekdavo aiškintis, kodėl su šita tradicija dirbame filosofiniu režimu, kodėl tiek daug dėmesio neskiriame datoms ar archeologiniams radiniams. Mums reikėdavo nuolat įrodinėti, kodėl vadovaujamės filosofiniu požiūriu, kodėl jis gali būti įdomus ir naudingas. Vėlgi dirbdavome įvadinių paskaitų ar pranešimų lygiu. Labai norėjosi terpės, kurioje galėtume nebedaryti įvadų, o iš karto šnekėti apie esmę. Tokia ir buvo ši konferencija.

Kokia tolesnė Europos kinų filosofijos asociacijos veikla?

Dabar mano kaip antrojo prezidento uždavinys yra koncentruotis į tai, kad ši asociacija būtų kuo plačiau žinoma ne tik tarp su Kinijos filosofine tradicija dirbančių žmonių. Norėtųsi, kad kuo daugiau Europos kolegų Filosofijos fakultetuose išsamiau susipažintų su kiniškosiomis tradicijomis. Taip pat siekiu, kad būtų formuojama kritinė masė renginių, būdų ir programų, kaip galėtume toliau plėtoti savo veiklą.

Taip pat norėtųsi, kad žinios apie Kinijoje suformuotus žmogaus ir jo aplinkos pažinimo būdus pasiektų kuo platesnę visuomenę. Mano nuomone, šį populiarinimo darbą savo šalyse geriausiai gali atlikti vietiniai universitetai, nes visuomenės poreikiai Prancūzijoje, Norvegijoje, Lietuvoje, Slovėnijoje ar kitur skiriasi. Universalizuoti mūsų asociacijos narių darbo kryptis mokslo populiarinimo lygmeniu nelengva, tuo labiau kad šnekame skirtingomis kalbomis. Manau, šis populiarinimas turėtų būti susijęs su vertimais. Asociacija galėtų padėti ieškoti fondų paramos kinų filosofinės tradicijos vertimui į nacionalines kalbas. Norėčiau, kad Lietuvoje būtų rimčiau žiūrima į vertimus. Po to, kai G. Soroso fondas išėjo iš mūsų šalies, net ir Vakarų tradicijos filosofinių tekstų vertimų drastiškai sumažėjo. O vertimais iš kinų tradicijos visai negalime pasidžiaugti, išskyrus Orientalistikos centro docentės Dalios Švambarytės išverstą „Laozi“.

Tarkime, Konfucijaus „Apmąstymo ir pašnekesių“ vertimas iš senosios kinų kalbos į mūsų yra ne tiktai techninis žodžių persakymas. Tai yra lietuvių kalbos, lietuviškos sąmonės plėtimas ir šiuolaikinio lietuvio, kuris galėtų skaityti tokius tekstus ir juos priimti į kasdienio gyvenimo patirties ir žodyno erdvę, galimybių plėtimas. Juk nebūtinai turime tiesiogiai ko nors išmokti iš kitų tradicijų. Pirmiausia galėtume pamatyti, kad yra ir kitokių instrumentų, kaip gali būti suprantamas ir paaiškinamas žmogaus bei jo aplinkos veikimas. Šitų naujų instrumentų pateikimas Europos visuomenėms ir įdavimas į rankas ne tik specialistams man atrodo ypač svarbus.

Tikiuosi, kad šitoje asociacijoje atsiras erdvė, kurioje, viena vertus, specialistai galės šnekėti apie rūpimus dalykus jiems žinomu ir greitai susikalbėti padedančiu žargonu. Kita vertus, viliuosi, kad asociacijai taip pat pavyks šį žargoną lengvai išversti į kolegų, studentų ar mūsų visuomenių kalbas. Tai padėtų kinų filosofinės tradicijos tyrimų svarbą suprasti ne tiek kaip muziejinį faktą, bet kaip būdą Lietuvoje gyvenančiam žmogui geriau suvokti savo paties mąstymą.