Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantę ir to paties instituto darbuotoją Raimondą Iškauskaitę noras patirti ką nors kitokio ir neįtikėtino nubloškė į Afriką. Devynis mėnesius pragyvenusi Nigerijoje ir grįžusi atgal į Lietuvą Raimonda ryžosi dar vienam iššūkiui ir parašė pirmąją knygą.

Kartu su VU TSPMI Azijos ir Afrikos studijų centro vadovu dr. Egdūnu Račiumi parašyta ir neseniai knygynuose pasirodžiusi dviejų dalių knyga „Nigerija: tarp faktų ir asmeninės patirties“ atskleidžia visiškai kitą Afrikos veidą ir paneigia daugelį visuomenėje susiformavusių stereotipų. Politologas knygoje pristato Nigerijos valstybės istorijos ir nacijos raidos bruožus, o Raimonda aprašo gyvenimo Afrikoje patirtį ir suteikia elementarių žinių apie kultūrą. Su Raimonda Iškauskaite kalbamės apie gyvenimo tolimoje Afrikoje įspūdžius ir apie knygą, kuri lietuviams, planuojantiems vykti į Nigeriją, taps puikiu vadovu.

Su kokiu tikslu vykote į Nigeriją? Ar nesuabejojote savo apsisprendimu, kai pasirinkote Afrikos šalį?

Savanoriavimą Lietuvoje koordinuojanti nevyriausybinė organizacija pasiūlė važiuoti į Afriką. Iš dešimties siūlomų projektų galėjau rinktis šešias šalis, kuriose jie vykdomi, išreitinguodama juos nuo labiausiai patinkančio iki mažiausiai svarstytino. Mano apsisprendimą lėmė du atrankos kriterijai. Pirma, man buvo svarbiausia, kad projektas suteiktų praktinių žinių, kurias galėčiau panaudoti ateityje, ir antra, norėjau gyventi didmiestyje. Nigerija buvo antrasis mano pasirinkimas, todėl dažnai juokiuosi, kad ne aš Nigeriją, o Nigerija pasirinko mane.

Dėl apsisprendimo teisingumo ar neteisingumo per daug nesvarsčiau. Tiesiog tuo metu norėjau kažko KITO ir savanorystė Afrikoje, mano nuomone, galėjo patenkinti šį mano troškimą. Be to, tuo metu neturėjau jokių įsipareigojimų Lietuvoje, nei vyro, nei vaikų, nei darbo ir mokslai buvo ką tik baigti.

Apie Nigeriją lietuviai žino nedaug. Kokia buvo Jūsų nuomonė ir ką Jūs žinojote apie Nigeriją prieš vykdama į šią šalį? Ar niekas nebandė atkalbėti nuo tokio sprendimo?

Prieš išvažiuodama apie šią šalį nežinojau beveik nieko. Iš straipsnių internete nusistačiau apie dešimt faktų, tačiau kai kurie iš jų nebuvo labai praktiški. Pavyzdžiui, kad Nigerijoje populiariausia sporto šaka – futbolas. „Nežinojimo“ pasirinkimas buvo iš dalies sąmoningas. Nenorėjau savęs apkrauti negatyvia informacija, o ko nors teigiamo – neradau. Tai buvo savotiška atmetimo reakcija remiantis pačios sugalvotu argumentu „na, negali ten būti TAIP blogai“.

Kita vertus, laiko nuodugnioms studijoms tiesiog neturėjau. Nuo pasiūlymo užpildyti anketą iki išvažiavimo buvo dviejų su puse mėnesių laiko tarpas. Per šį laiką reikėjo susitvarkyti visus dokumentus. Man buvo svarbiausia išsiaiškinti dėl skiepų, medicininio draudimo išlaidų ir palaikų parvežimo mirties atveju. Žiauru taip kalbėti? Na, man tikrai buvo svarbiau, kad, įvykus nelaimei, namiškiams kiltų kiek įmanoma mažiau rūpesčių. O vietinės virtuvės ypatumus ar politinius niuansus, maniau, sužinosiu vietoje.

Pasirinkimą išvažiuoti į Nigeriją palaikė mano tėvai ir artimiausi draugai. Visi kiti… Kaip čia korektiškiau pasakius… Daugumos žmonių sąmonėje susiformavusi nuomonė apie Afriką yra neigiama. Tai žinodama, stengiausi tiesiog nutylėti patį faktą iki pat išvažiavimo. Manau, sunkiausia buvo mano tėvams, kai reikėjo paaiškinti giminėms ir kitiems, kur dingo jų dukra. Aš, galima sakyti, savotiškai „nusiploviau“ nuo visų aiškinimų, o kai grįžau, visi daugiau ar mažiau jau buvo susigyvenę su ta mintimi.

Kokį įspūdį paliko šalis pirmosiomis dienomis?

Chaosas, karštis, skurdas. Išgyvenau tai, kas vadinama kultūriniu šoku.

Kaip Jus sutiko vietiniai gyventojai?

Galiu pasakyti, kad puikiai! Daug besišypsančių veidų ir dėmesio norinčių žmonių. Aišku, nigeriečiai apsukrūs žmonės, todėl iš karto nerekomenduočiau visų jų žodžių priimti už gryną pinigą, tačiau man sekėsi. Gal iš dalies padėjo sovietinės propagandinės mašinos paveldas – „būk visur ir visada pasiruošęs“, arba tiesiog sekėsi.

Ar nigeriečiai ką nors žino apie Lietuvą?

Iš principo vyrauja panaši tendencija kaip ir kitose šalyse. Apie Lietuvą žino išsilavinę arba daug keliaujantys žmonės. Žinoma, dažniausiai tik geografinę padėtį, tačiau nėra kuo stebėtis, nes ne visi ir Europoje teisingai parodytų Lietuvą žemėlapyje.

Kokia Nigerija yra iš tiesų? Ar tai uždara šalis, pilna pavojų? Kaip gyvena ir kuo verčiasi žmonės?

Trumpai – tai kontrastų šalis. Jeigu tikėsime BBC, CNN, o dabar jau ir Lietuvos žiniasklaida, tai ten nieko daugiau ir nėra, be pavojų. Neneigiu, kad ten grobia žmones, kad vyksta religiniai karai, kad žmonės dėl pinigų ar dėl religinių (dažniausiai vudu) sumetimų žudo kitus. Bet yra ir gerų dalykų. Man labai patiko jų bendruomeniškumo jausmas. Nigerijoje veikia principas „mano draugo draugas yra mano draugas“. Be to, tokio optimistiško tikėjimo, kad kiekvienas gali pasiekti savo svajonę, ir tokio didžiavimosi savo šalimi dar reikia paieškoti. Kiekvienas vakarietiško skepticizmo nesugadintas nigerietis pasakys, kad Nigerijoje gyvena patys laimingiausi žmonės pasaulyje. Ir nesvarbu, kad nebūna dienos, kad nedingtų elektra, kad kainos kosminės ar kad vienas kepsnys per pietus yra padalijamas visai šeimai.

O šiaip žmonės gyvena arba labai skurdžiai, arba labai prabangiai. Čia vidurinis sluoksnis iš esmės neegzistuoja. Kaip sakiau – tai kontrastų šalis. Aš gyvenau didmiestyje, viename iš pasaulio megacentrų, kuriame turbūt gali rasti visko, ko tik geidžia širdis. Na, gal tik išskyrus cepelinus. Aišku, išvažiavęs už miesto ribų patenki į alternatyvią tikrovę, kur galima pamatyti net ir pirmykštės bendruomenės apraiškų. Žavi šalis savo dispersija visais aspektais.

Jums kilo idėja parašyti knygą apie Nigeriją. Kokių paskatų vedama ryžotės tam?

Paskata ta pati kaip ir dėl straipsnių – informacijos sklaida, kuri suteiktų žmonėms galimybę rinktis. Kai važiavau į Nigeriją pati, tokios galimybės neturėjau. Galėjau skaityti arba blogus, arba labai blogus atsiliepimus. Vis dėlto tai nereiškia, kad knyga parašyta žvelgiant pro „rožinius akinius“. Stengiausi rašyti kuo objektyviau, tačiau suvokiu, jog negaliu atsiriboti nuo savo lietuviškų vertybių, Rytų Europos mentaliteto ir Vakarų kultūros sąvokų bei standartų. Be to, aš gyvenau didmiestyje ir pietvakarinėje šalies dalyje, kuri tikrai skiriasi nuo kaimo gyvenimo šalies šiaurėje. Tiek knygą, tiek straipsnius rašiau ne sau, o žmonėms, kuriems reikia tokio pobūdžio informacijos arba tiesiog norintiems praplėsti savo akiratį. Internetiniai straipsniai yra gerai, tačiau turi žinoti, kaip ir ko ieškoti, o norėjosi, kad viskas būtų vienoje vietoje.

Be to, į knygą galėjome įdėti žemėlapius. Aš esu iš tų, kuri visada turi žemėlapį, kad ir kur keliaučiau. Nigerijoje į mane kaip į keistuolę žiūrėdavo, kai paklausdavau, kur būtų galima įsigyti žemėlapį. Nesakau, kad knygos žemėlapiai yra idealūs, tačiau jie – geriausia, ką šiuo metu galite gauti. Jie buvo sudaryti remiantis senais žemėlapiais, palydovų nuotraukomis ir mano asmenine patirtimi.

Ką norėjote perteikti skaitytojui rašydama apie šią Afrikos šalį?

Tiesiog norėjau pateikti koncentruotą tam tikrų žinių dalį apie šalį, kuri daugumai mūsų yra tokia pat tolima kaip ir Mėnulis. Ši knyga neatitinka jokio tradicinio žanro. Tai kartu ir kelionių vadovas, ir memuarai, ir populiarioji istorija, politologija, o tiksliau, viso to kombinacija, skirta kuo įvairesnei auditorijai, siekiant kuo plačiau, o kartu ir paprasčiau perteikti informaciją žinių apie Afriką ištroškusiam skaitytojui.

Kaip kartais sakau, nėra vienos tikros tiesos, yra tik viena tiesa, tiesesnė už kitą. Tiek aš, tiek E. Račius esame už tai, kad būtų pasirinkimas, ne tik 10 juodos duonos rūšių, bet ir informacijos apie vieną esmingiausių Afrikos šalių – Nigeriją.

Kas iš kelionės įsiminė labiausiai ir kėlė didžiausią nuostabą?

Transportas, kamščiai ir vairuotojų vairavimo ypatumai. Va čia tai tikrai kažkas mistiško.

Ar norėtumėte grįžti atgal į Nigeriją, ar rinktumėtės kitą kelionės maršrutą?

Taip, norėčiau, bet ne tiek dėl pačios šalies, kiek dėl galimybės labiau patyrinėti Nigeriją, jos kultūrą, politiką, religijas. Kai važiavau savanoriauti, norėjau tiesiog padirbėti kur nors kitur. Dabar – tai būtų kryptingai suformuluotas tikslas. O jeigu norėčiau tik šiaip pakeliauti, tai nemanau, kad rinkčiausi Nigeriją šiandien. Yra dar daug nepažintų kraštų, kuriuos noriu aplankyti. Pernai atostogas praleidau Indijoje, šiemet, manau, apsiribosiu Europa.