Sovietinės okupacijos metais Vilniaus universitetas, kaip svarbiausia šalies akademinė institucija, savotiškas tautos smegenų centras, neišvengiamai susidūrė su režimo pastangomis pajungti jį savo politinei valiai. Universiteto akademinės bendruomenės ardymas, šalinant iš jos ideologiniu požiūriu svetimus dėstytojus, studentus ir aptarnaujantį personalą, greitai tapo naująja normalybe. Galima teigti, kad garsioji Lietuvių literatūros katedros byla, kurioje nukentėjusioms universiteto bendruomenės narėms tik šiandien, deja, jau po mirties, įteikiami atminties diplomai, buvo paskutinis veiksmas daugiau nei dešimtmetį užtrukusioje Vilniaus universiteto sovietizavimo dramoje. Tuo metu buvo sprendžiamas vadinamojo „atlydžio“ ribų sovietų Lietuvos kultūros ir mokslo pasaulyje klausimas, mat nuo 1956 m. vasaros keletas vietinių šio pasaulio autoritetų, padrąsinti iš Maskvos padvelkusių destalinizacijos vėjų, mėgino susigrąžinti bent dalį okupacinės valdžios uzurpuotos akademinės autonomijos. Tai buvo vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis tokio masto nepaklusnumo politinei prievartai aktas Vilniaus universitete sovietmečiu, galima jį pavadinti netgi savotišku maištu prieš sistemą. Kitų pavergtų Vidurio ir Rytų Europos šalių universitetuose tokio maištavimo atvejų būta gerokai daugiau ir stipresnių, o geriausiai žinomas iš jų – Budapešto studentų pradėtas antisovietinis sukilimas 1956 m. rudenį – šį kartą, matyt, suveikė ir kaip tiesioginė paskata.
Vengrijos sukilimo fone didesnį pagreitį įgijusios kovos už sovietų Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų destalinizaciją epicentru greitai tapo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetas. Būtent jo studentai aktyviausiai reiškėsi reikalaudami Gedimino vardu pervadinti Stalino prospektą, grąžinti uždarytą Arkikatedrą, šio fakulteto studentų bene daugiausia būta ir per tų metų Vėlines Rasų kapinėse. Daugiausia nerimo universiteto partinei organizacijai ir respublikinei partinei nomenklatūrai kėlė padėtis Lietuvių literatūros katedroje, kur kelios jaunos dėstytojos, laikiusios save universitete jau nebedėsčiusio Vinco Mykolaičio-Putino mokinėmis, bandė kvestionuoti per pirmąjį okupacijos dešimtmetį įsitvirtinusią dogmatiškai stalinistinę Lietuvos istorijos ir literatūrinio palikimo interpretavimo schemą. Putino mokinių neva užvaldyta Lietuvių literatūros katedra vadinta pagrindine pavojingo revizionizmo irštva universitete, todėl nenuostabu, kad ilgai toleruoti tokios padėties atramos visuomenėje neturintis režimas negalėjo.
Nesigilinant į visas šio dar 1957 m. rudenį pradėto politinio puolimo peripetijas, dera pažymėti, kad jo fone atsiskleidė LKP viršūnę gerokai išgąsdinę dalykai – dalies universiteto humanitarų nonkonformistinis elgesys ir bravūriškas jo vadovų nenoras elgtis pagal nustatytas žaidimo taisykles, nepaisant politinio diktato dabar jau ne iš Stalino, o iš Lenino prospekto. Respublikos partinės valdžios kantrybės taurė persipildė tada, kai Istorijos-filologijos fakulteto mokslinės tarybos nariai 1958 m. pavasarį išdrįso nepaisyti universiteto partinės organizacijos rekomendacijų ir patvirtino puolimo taikinyje atsidūrusios Aurelijos Rabačiauskaitės kandidatūrą į dėstytojos pareigas Lietuvių literatūros katedroje. Būtent susipriešinimas su universiteto partine organizacija ir negebėjimas suvaldyti situacijos ideologiškai jautriame universiteto padalinyje vėliau bus įvardyta ir kaip didžiausia tuometinio rektoriaus Juozo Bulavo „nuodėmė“, lėmusi jo nušalinimą nuo pareigų.
Jį pakeitęs jaunas perspektyvus matematikas Jonas Kubilius, skirtingai nei pirmtakas, jau vykdė visas Vilniaus universiteto partinės organizacijos rekomendacijas kadrų klausimais. Naujasis rektorius nedrįso ignoruoti ir 1959 m. vasarį priimto universiteto partinio biuro nutarimo „Apie rimtas klaidas paruošiant Universiteto jaunųjų literatų kūrybos almanachą Kūryba“, kurio vienas iš punktų rekomendavo rektoratui imtis priemonių Lietuvių literatūros katedros kolektyvui sustiprinti ir katedros darbuotojų ideologiniam-teoriniam lygiui pakelti. Po jo iš universiteto viena po kitos išguitos visos maištininkės: 1959 m. – Meilė Lukšienė, Aurelija Rabačiauskaitė ir Stasė Litvinaitė, o 1961 m. – Vanda Zaborskaitė ir Irena Kostkevičiūtė. Taigi Lietuvių literatūros katedros byla – ir vienas juodžiausių puslapių okupacinio laikotarpio universiteto istorijoje, patvirtinęs jo sovietizacijos sėkmę. Mat tai buvo pirmas kartas, kai iš viršaus užsakytas politinis susidorojimas ne tik, kaip jau buvo įprasta, atliktas universiteto administracijos rankomis, bet ir viešai tam pritariant ar netgi talkinant didelei pačios universiteto bendruomenės daliai.
Kad šiandien galime tai atvirai išpažinti ir atminti, manau, yra universiteto brandos ženklas ir jo stiprybės šaltinis. Kartu ir tam tikras persisergėjimas ateičiai, nes, kad tokia situacija negali pasikartoti, šiandien niekas mums garantuoti negali.
Komentarų nėra. Būk pirmas!