Kablelis, paprastai būdamas mažai reikšmingas, šiame ir kituose analogiško pobūdžio sakiniuose įgauna neregėtą galią – jis tampa padėties šeimininku, galinčiu nulemti sakinio prasmę: „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“ arba „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“. Skirtumas tarp šių dviejų sakinių yra milžiniškas ir jį sugeba padaryti mažytis kablelis, tačiau, kad ir koks įtakingas jis būtų, jam pavaldi tik sakinio reikšmė, o ne realybė, kuri turi savus padėties šeimininkus, galinčius pakeisti teiginį „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“ teiginiu „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“.

Laisvosios rinkos revoliucionierius – studijų krepšelis

Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius pabrėžia studijų krepšelio įvedimą, kuris esą turėsiąs paskatinti aukštųjų mokyklų tarpusavio konkurenciją. Jam antrina ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. R. Ginevičius, „studijų krepšelio“ įvedimą pavadinęs tikrąja revoliucija. Tačiau, kalbant apie universitetų konkurenciją, nereikia turėti iliuzijų, kad ji vyks dėl gabiausių studentų – kur kas realistiškiau atrodo, jog universitetų tarpusavio konkurencija vyks dėl studentų atnešamų lėšų, universitetams visiškai nekreipiant dėmesio į tai, iš kur jos atkeliaus: ar iš valstybės studijų krepšelių pavidalu, ar iš bankų studijų paskolų pavidalu. Šiam teiginiui patvirtinimą randame ir Tėvynės sąjungos projekte „Aukštojo mokslo reformos principai“, kuriame atvirai rašoma apie tai, kad universitetai galės konkuruoti dėl mokesčių už studijas, kuriuos į universitetą su savimi atsineš studentai – taigi ne dėl gabiausių studentų, kaip kartais bandoma sofistiškai nušviesti padėtį žiniasklaidoje. Žinoma, siekdami prisivilioti studentų pinigus, universitetai turės išlaikyti šiokį tokį lygį, tačiau savo biudžetus formuodami iš studentų pinigų jie tebus verti pseudouniversitetų vardo, nes tikrieji universitetai didžiąją savo biudžetų dalį formuoja iš atliekamų mokslinių tyrimų ir teikiamų mokslinių paslaugų.

Konstituciją pamynę, finansuosime sukčiausius?

Planuojama, kad po pertvarkos nemokamai studijuoti galės tik tie, kurie gaus visą valstybės finansavimą – vadinamąjį studijų krepšelį, tuo tarpu likusieji visą studijų kainą turės sumokėti savo lėšomis. Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius teigia, kad studijų krepšeliai bus skiriami pagal valstybinių baigiamųjų egzaminų rezultatus visam studijų laikotarpiui tik geriausiai juos išlaikiusiems, gabiausiems abiturientams, tačiau tai visiškai nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri laiduoja nemokamą mokslą gerai besimokantiems – t. y., visų pirma, ne geriausiai, o gerai besimokantiems, visų antra, ne gerai besimokiusiems, o gerai besimokantiems, o galiausiai, ši Konstitucijos nuostata remiasi prielaida, jog gerai besimokantys yra tie studentai, kurie mokosi be akademinių skolų.

Taip pat lieka neaišku, kaip išankstinis studijų krepšelių kiekio nustatymas pagal abiturientų laikytų valstybinių egzaminų rezultatus suderinamas su Konstitucinio Teismo nutarimu, pasak kurio gerai besimokančių asmenų nustatymo kriterijai negali būti formalūs, neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek – ne; tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą.

Tuo tarpu, įsigaliojus tokiai tvarkai, moksleiviai žūtbūt siektų gauti aukščiausius baigiamųjų egzaminų įvertinimus, kadangi jie nulemtų studijų finansavimą. Įdomu, ar ministrui ir kitiems šio sumanymo rėmėjams yra žinomos šiuolaikinės nusirašinėjimo technologijos, kai mikroskopinės kameros, įtaisytos, pavyzdžiui, sagose, filmuoja ir perduoda egzaminų užduotis tiems, kurie jas sprendžia ir diktuoja atsakymus egzaminuojamiesiems? Žinant tai, kyla pagrįstas klausimas: ar studijų krepšeliai atiteks gabiausiems, ar viso labo sukčiausiems?

Pačioms aukštosioms mokykloms mažai rūpės, ar įstos sukčiausieji, ar gabiausieji. Darvinistinės kovos už būvį įkarštyje joms bus svarbiausia surinkti pakankamai lėšų į savo biudžetus dviem būdais: prisivilioti pakankamą valstybės finansuojamų studentų skaičių ir gerai sužaisti studijų kainų šachmatų partiją, siekiant visais įmanomais būdais pritraukti savo lėšomis pasiruošusius studijuoti studentus – Lietuvos mastu prestižiniai universitetai kainas galės kilstelėti, tuo tarpu kitiems universitetams beliks jas mažinti, kad pritrauktų studentus, neišgalinčius įpirkti brangių studijų. Toks studijų kainų skirtumas, be abejonės, pažeis visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, pasak kurios studijos turi būti visiems vienodai prieinamos pagal gabumus.

Buratino nuotykių ir universitetų „konkurencinio“ mechanizmo sąsajos

Kuriamas aukštųjų mokyklų „konkurencinis“ mechanizmas primena vaikystėje matytą kino filmą „Buratino nuotykiai“, kuriame apsukrieji katinas Bazilijus ir lapė Alisa kaip įmanydami iš patiklaus Buratino viliojo pinigus – labai panašiai ir aukštosios mokyklos vilios patiklių studentų pinigus: „nuneški pinigus į Kvailių šalį ir pasėki juos Stebuklų lauke, ryte užaugs didelis pinigų medis“, – įtikinėjo Buratiną gudragalviai katinas ir lapė. Taip ir kiekvienas studentas stodamas į aukštąją mokyklą patikės jai savo lėšas ir vilsis, kad ją pabaigęs galės dirbti pagal įgytą specialybę ir uždirbti daugiau pinigų. Tačiau labai gali būti, kad darbo vietos pagal įgytą specialybę rasti nepavyks ir pinigų medis ne tik neužaugs, bet ir visi „pasėti“ pasiskolinti pinigėliai bus išgaravę, o skolą grąžinti teks… Kaip teisingai pažymėjo mokslo ir studijų ekspertas prof. V. Daujotis, jeigu valstybė tam tikrų studijų nefinansuoja, vadinasi, neturi tam tikrų specialistų poreikio, tad už savo pinigus studijuos tik potencialūs bedarbiai arba emigrantai.

STOP valstybės lėšų švaistymui

Šiuo metu poviduriniam švietimui skiriamos valstybės lėšos naudojamos labai neracionaliai ir ypač ekonominių sunkumų laikotarpiu tai yra neatleistina klaida. Kai valstybė apmoka studijas, kurias studentas imituoja pirkdamas rašto darbus, nusirašinėdamas per egzaminus, kai jas pabaigęs nedirba pagal įgytą specialybę, emigruoja ar pan., – kiekvieną tokį atvejį galima pavadinti valstybės lėšų, o tiksliau tariant, mokesčių mokėtojų lėšų, švaistymu.

Kai kurie teigia, kad nebūtina dirbti pagal įgytą išsilavinimą, tačiau tada kyla pagrįstas klausimas – o kam įgyjamas išsilavinimas? Tiesiog akiračio praplėtimui? Tačiau praplėsti akiratį galima kur kas pigiau – skaitant protingų ir išmintingų žmonių parašytas knygas, straipsnius, diskutuojant ir mąstant. Tam tikrai nebūtina stoti į aukštąją mokyklą.

Racionalus valstybės lėšų panaudojimas tiesiogiai proporcingas studento motyvacijai siekti žinių tam tikroje srityje, siejant su ja savo darbo ateitį, ir įsidarbinimo galimybėms baigus studijas. Kai bus sureguliuoti studentų srautai povidurinio švietimo sistemoje remiantis šiais kriterijais, tik tada valstybės lėšos bus naudojamos racionaliai. O kol kas lėšos tik švaistomos ir planuojama pertvarka tenumato lėšų švaistymą permesti nuo valstybės pečių ant studentų pečių, keičiant valstybės mokesčių politiką.

Valdantieji teisinasi, kad jie buvo išrinkti tautos atstovais ir turi teisę įgyvendinti savo rinkimų programą, tačiau nutyli tai, jog didžiulė gyventojų dalis rinkimuose nedalyvauja, o to priežastis – prarastas pasitikėjimas politikais. Ir vis dėlto atsakingi šalies politikai nesigėdydami drįsta skelbtis tautos atstovais. Palyginimui norisi prisiminti Vengrijos pavyzdį. Vengrijos valdžia prieš vykdydama mokesčių reformą organizavo referendumą ir atsiklausė savo šalies gyventojų – ar jie norėtų, kad jų pajamų mokestis mažėtų ir tokiu atveju jie patys turėtų apmokėti savo švietimo, sveikatos apsaugos sąskaitas, ar norėtų palikti pajamų mokestį tokį, koks jis yra, ir gauti nemokamas švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugas? Vengrai pasirinko antrąjį variantą ir dabar vengrų valdžia gali drąsiai teigti, kad vykdo savo tautos valią. O Lietuvos valdžia?..

Suteikime šansą kokybiškoms ir prieinamoms studijoms Lietuvoje

Kas galėtų kablelio misiją sakinyje „Lietuvoje studijuoti negalima emigruoti“ atlikti realiame gyvenime taip, kad teiginys „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti” virstų teiginiu „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“? Be abejo, visų pirma povidurinio švietimo sistemai įtakos turi politikai, taip pat Vyriausybė, Prezidentas, Švietimo ir mokslo ministerija bei akademinė bendruomenė, iš kurios milžinišką įtaką turi saujelė rektorių ir menką įtaką – didžiulė armija studentų, kad ir kaip paradoksalu tai būtų.

Kablelis minėtame sakinyje primena studentus – juk jis, šiaip jau būdamas mažai reikšmingas ir įtakingas, tam tikroje žodžių dėlionėje gali tapti padėties šeimininku. Taip ir studentai, būdami šiaip jau mažai reikšmingais, esant tam tikroms aplinkybėms galėtų nulemti povidurinio švietimo sistemos likimą.

Vilties teikia ir sausio 23 d. Lietuvos mokslų taryboje įvyksiantis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio klubo narių susitikimas su švietimo ir mokslo ministru G. Steponavičiumi. Tikėkimės, kad šis susitikimas įtikins ministrą aukštojo mokslo reformą pakreipti teisinga linkme – pagal akademinės bendruomenės pareiškime išdėstytą esminės aukštojo mokslo reformos koncepciją, taip, kad teiginys „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“ įgytų šansą virsti kūnu ir studentai, užuot mitingavę, galėtų visą dėmesį skirti studijoms ir įvairiems geriems darbams tėvynėje.

Olga Suprun, VU Filosofijos fakulteto edukologijos magistrantė