Dr. Tomas Šalkus – Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros mokslinis bendradarbis. Baigė bakalauro ir magistro studijas VU Fizikos fakultete, paskui doktorantūros studijas taip pat VU ir pradėjo dirbti Radiofizikos katedroje, Kieto kūno jonikos laboratorijoje. Studijų metu stažavosi keliuose universitetuose: pirmame magistrantūros kurse studijavo Fraibergo universitete Vokietijoje, doktorantūroje tris mėnesius – Ciuricho federalinėje aukštojoje technikos mokykloje (ETH), o 2010-uosius metus praleido podoktorantūros stažuotėje Meino universitete Prancūzijoje.

Gruodžio 22 d. T. Šalkus gavo rektoriaus premiją, skirtą jauniesiems mokslininkams.

Ką Jums reiškia ši premija, rektoriaus skiriama perspektyviausiems jauniesiems mokslininkams?

Apie tai, kad gausiu šią premiją, jau žinojau, pranešė prof. J. Banys. Man labai malonu ją gauti. Net nežinau, kokio ji dydžio, bet man tai didelė garbė. Labai malonu, kad mane taip įvertino.

Kokia Jūsų mokslinio darbo sritis?

Dirbu ne vienas, su grupe. Mūsų grupėje – keturi žmonės. Grupei vadovauja prof. Antanas Feliksas Orliukas, joje taip pat dirba doc. Algimantas Kežionis, mano kolega dr. Edvardas Kazakevičius ir aš. Mūsų grupė tyrinėja kietuosius elektrolitus: gaminame medžiagas ir jas tiriame. Tai medžiagos, pasižyminčios joniniu laidumu. Visi žino, kas yra skystasis elektrolitas, kai jonų pernaša vyksta tirpale, pvz., sieros rūgšties, o mes tyrinėjame kieto būvio elektrolitus.

Ir jie turi praktinį pritaikymą?

Beveik visi, kurie vairuoja automobilį, žino, kad jame yra liambda zondas – deguonies jutiklis. Jis pagamintas kietųjų elektrolitų pagrindu. Daug žmonių visame pasaulyje dirba bandydami sukurti geresnius elektros energijos šaltinius – kietakūnius akumuliatorius. Kuro gardelės taip pat yra viena iš pritaikymo sričių, kaip ir daugybė įvairių dujų jutiklių. Mūsų laboratorijoje daugiau tiriamos medžiagos, jų ieškoma, svarstoma, kaip jas pagerinti ir galbūt pritaikyti praktiškai.

Ar šie tyrimai perspektyvūs? Ar VU mokslininkai šioje srityje pirmauja, ar atsilieka?

Tokie tyrimai vyksta visame pasaulyje. Mūsų grupė turi unikalių prietaisų, kuriais galime tirti šias medžiagas. Mes pasidaliję darbais. Didelį darbą atliko doc. A. Kežionis, kuriantis spektrometrus. Aš tyrinėju medžiagas, jis kuria prietaisus. Ši premija man labai svarbi, bet tai nėra mano vieno indėlis. Tai visos grupės darbo įvertinimas.

Kas maloniau, dėstyti ar dirbti mokslinį darbą? Ar ateityje planuojate daugiau dėstyti, ar dirbti mokslinį darbą?

Turiu pusę lektoriaus ir pusę mokslo darbuotojo etato. Šįmet pradėjau dėstyti jonikos kursą, kuris tiesiogiai susijęs su mano tyrimais, vedu ir pratybas, laboratorinius darbus. Paskaitų dar turiu nedaug, bet, manau, po truputį jų daugės. Bent kol kas tyrimus atlikti man maloniau, nes tai yra kažko naujo paieška. Turiu dar labai nedaug dėstytojo darbo patirties, bet dirbti su žmonėmis taip pat įdomu. Yra besidominčių studentų, su tokiais dirbti yra daug įdomiau.

Turbūt išlaikysiu pusiausvyrą – ir dėstysiu, ir dirbsiu mokslinį darbą, nes vien užsiimti moksliniais tyrimais ir savo žinių niekam neperduoti – maža prasmės.

Kodėl kadaise pasirinkote fiziką? Ar visada norėjote būti tik fiziku?

Sudėtingas klausimas. Negalėčiau pasakyti, kad esu šimtu procentų fizikas. Mūsų sritis yra tarpdisciplininė, tarp fizikos ir chemijos. Kažkiek prisidedame prie medžiagų gamybos, bet taip pat jas tiriame fizikiniais metodais. Nuo mokyklos laikų man tiek fizika, tiek chemija neblogai sekėsi. Gal net buvau labiau linkęs į chemiją, bet taip susiklostė, kad įstojau į Fizikos fakultetą. Ir niekada nesigailėjau. Yra daug įdomių dalykų, kuriuos galiu dirbti savo srityje. Esu girdėjęs Nobelio premijos laureatų minčių, kad vienoje konkrečioje srityje ką nors pasiekti šiais laikais jau yra sunku. Pavyzdžiui, jeigu dirbi vien tik chemijos srityje, ten jau viskas daugmaž yra žinoma ir ką nors naujo rasti sudėtinga. Tarpinės sritys tarp fizikos ir chemijos, tarp fizikos ir biologijos yra labai perspektyvios.

Galbūt tas tarpinių sričių atsiradimas ir Lietuvos mokslininkams padidins tikimybę gauti Nobelio premiją?

Manau, kad tai rožinė svajonė. Nesakyčiau, kad tai loterija, bet daug ką lemia ir atsitiktinė sėkmė. Prieš keletą metų dalyvavau susitikime su Nobelio premijos laureatais, kuris vyko Vokietijoje, Lindau mieste. Ten suvažiavo mokslininkai iš viso pasaulio. Nobelio premijos laureatų yra labai įvairių. Yra ir tokių, kurie gana atsitiktinai atrado kai ką labai reikšmingo. Negali sakyti, kad jei labai kruopščiai dirbi ir atkakliai to sieki, tai būtinai gausi Nobelio premiją. Daug ką lemia ir atsitiktinumas.

Kas Jums Jūsų srityje yra autoritetai?

Sunku būtų pasakyti, niekad apie tai nesusimąsčiau. Norėčiau išskirti mūsų katedros profesorių Jurą Banį. Jis turi konkretų tikslą, siekia mokslo aukštumų, kuria grupę ir nori sukurti savo mokslo mokyklą. Taip pat išskirčiau profesorių Antaną Feliksą Orliuką, kuris yra mano mokytojas.

Kokie dar Jūsų interesai, kuo domitės, be fizikos ir chemijos?

Fotografuoju, nemažai keliauju. Manau, kad tai papildo ir mano veiklą darbe. Apskritai manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje turėtų būti sričių, kur uždirbi pinigus, į kurias giliniesi, esi profesionalas, bet turi būti ir kitų sričių, labai atskirtų nuo darbo.

Kas Jums yra Vilniaus universitetas? Darbovietė, gal šeimos tradicija? Stažavotės ne vienoje mokslo įstaigoje, galite palyginti, koks mūsų fizikų mokslo tyrimų lygis.

Manau, kad Lietuvos fizikos mokslo lygis yra aukštas. Kartais gal pritrūksta kokio  modernesnio prietaiso, užsieniečių finansinės galimybės galbūt geresnės, bet patys žmonės savo darbais ir idėjomis nenusileidžia užsienio mokslininkams.

Mano brolis taip pat baigė Vilniaus universitetą, Medicinos fakultetą. Taip, man tai yra darbovietė ir tikrai nenorėčiau jos palikti. Kolektyvas labai geras ir čia dirbti man tikrai labai patinka.