Įvykus pirmajam Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų etapui ir sužinojus, kurios politinės partijos ir koalicijos sugebėjo peržengti reikiamą kartelę, o kuriems kandidatams teks susikauti dvikovose vienmandatėse apygardose, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas toliau kviečia pažinti nepriklausomos tarpukario Lietuvos (1918–1940) politines peripetijas.

Šį kartą VU Istorijos fakulteto mokslininkė doc. Dalia Bukelevičiūtė papasakojo apie tarpukario politines partijas ir jų raidą iki šalies perversmo 1926 m.

Politinių partijų pradžia Lietuvoje

Istorikė sako, kad partijų formavimosi ištakomis galima laikyti laikotarpį, kai pradedama leisti lietuviška spauda: „Pirmieji leidiniai, kaip „Aušra“ ir „Varpas“, ėmė formuoti tam tikras idėjas, kurios būrė tam tikrus žmones. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia yra laikas, kai politinės partijos kūrėsi visoje Europos teritorijoje, bet Lietuvoje politinių partijų ir draugijų formavimasis vis dar buvo slopinamas spaudos draudimo.“

Pasak docentės, 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, minčių ir idėjų sklaida palengvėjo. Ji išskiria 1906 m. imperinės Rusijos caro sprendimą leisti kurtis draugijoms ir sąjungoms: „Visa tai plėtojosi, o per Pirmąjį pasaulinį karą 1917 m. įvyko Rusijos lietuvių seimas Petrograde (Sankt Peterburgas) ir Lietuvių konferencija Vilniuje. Juose reiškėsi politinės idėjos, padėjusios formuoti pirmąsias politines partijas.“

1917–1918 m. partijos formavosi, o 1919 m. jau vyko registravimas į Steigiamojo Seimo rinkimus. Dėstytoja pamini, kad partijoms buvo ypač svarbūs 1919-ieji, nes buvo priimtas pirmasis draugijų, o kartu ir politinių partijų, teisių reglamentavimo įstatymas. 1920 m. priimtas susirinkimų įstatymas, kuris irgi buvo labai svarbus politinėms partijoms. Tai leido joms veikti legaliai demokratiniais pagrindais.

Doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė. VU nuotr.

Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP)

Aptarti tarpukario partijas docentė pradeda nuo pačios didžiausios – Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP). Šios partijos narių pažiūros buvo priskiriamos dešiniajai pakraipai. Kaip partija, LKDP pradėjo formuotis nuo 1905 m., tačiau susiklostė taip, kad susiformavo dvi jos atšakos. 1917 m. įkuriama Petrogrado LKDP atšaka, kurios lyderis buvo Mykolas Krupavičius. Tais pačiais metais Aleksandras Stulginskis LKDP įkūrė ir Lietuvoje.

„1918 m. įvyko bendra konferencija. Rusiškosios LKDP, kuri buvo radikalesnė, idėjos laimėjo. Nariai, kuriems tai nepatiko, pasitraukė iš partijos, o susijungusi LKDP pradėjo veikti ir dalyvauti ateinančiuose Steigiamojo Seimo rinkimuose“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.

Rinkiminis plakatas, agituojantis nebalsuoti už Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Plakate pavaizduoti dvarininkas ir dvasininkas, kurie aria žemę pasikinkę du žmones. Šiaulių „Aušros“ muziejus, autorius Vilius Jomantas. Pagaminimo data 1920 m.

1919 m. LKDP prie savęs prisijungė Lietuvos darbo federaciją ir Lietuvos ūkininkų sąjungą. Į rinkimus LKDP ėjo vienu sąrašu, bet buvo sudaryta iš trijų dalių. Doc. D. Bukelevičiūtė paaiškina, kad tokiu strateginiu sprendimu, kai pati LKDP kaip partija orientavosi daugiau į inteligentus, Darbo federacija – į darbininkus, o Ūkininkų sąjunga – į ūkininkus, siekta apimti labai platų interesų ratą. To kitos partijos nesugebėjo padaryti. Tai buvo daugiausia narių vienijanti partija. Skaičiuojama, kad visi trys LKDP dariniai galėjo vienyti apie 28 tūkst. narių. Visos kitos partijos net panašiu narių gausumu pasigirti negalėjo.

Pagrindiniai dalykai, už kuriuos pasisakė LKDP, buvo demokratinės laisvės ir žemės ūkio reforma. Partija siekė, kad dvarininkams būtų palikta 80 hektarų žemės, o visa kita išdalinta.

Taip pat, pasak docentės, LKDP buvo už 8 valandų darbo dieną ir nemokamą pradinį švietimą: „Šį aspektą LKDP laikė pagrindiniu, kad nors kiek būtų pakeltos tautos galimybės. Ir, žinoma, ji pasisakė už griežtą krikščionišką auklėjimą. Ši partija skiriasi nuo visų kitų partijų tuo, kad Kristaus mokymas buvo iškeltas ir sureikšmintas visais visuomenės aspektais. Dar įdomu, kad jie savo partinę veiklą skirstė pagal parapijas ir į politinę agitaciją įtraukė kunigus, o tuo metu Lietuvos žmonės kunigus laikė autoritetingais bendruomenių nariais.“

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS)

Kita didžioji tarpukario Lietuvos partija buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), arba tiesiog valstiečiai liaudininkai. Ši partija buvo kairiųjų pažiūrų.

„Valstiečiai liaudininkai formavosi sudėtingiau ir ilgiau nei LKDP. Pradžioje buvo „varpininkai“. 1905 m. įkuriama Lietuvos valstiečių sąjunga. Dažnai keitėsi pavadinimai, partija vienijo skirtingus narius, o sujungta kaip LVLS buvo tik 1922 m. pabaigoje. Priešingai nei LKDP, LVLS priešinosi bažnyčios dominavimui valstybėje. K. Grinius ir daugelis kitų valstiečių liaudininkų buvo laisvamaniai. Jie pasisakė už civilinę santuoką ir kitas tokio tipo iniciatyvas. Be to, jie nepritarė prezidento institucijos įvedimui, nes nesutarė su LKDP, koks turėtų būti prezidento vaidmuo valstybėje“, – apie partijų skirtumus pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.

Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų frakcija (1920). Pirmoje eilėje sėdi trečias iš dešinės Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis, ketvirtas – vicepirmininkas Justinas Staugaitis, antroje eilėje stovi trečias iš dešinės Krikščionių demokratų partijos vadovas M. Krupavičius, ketvirtas – J. Purickis. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 1920 m. 

Istorikė atskleidžia, kad LVLS visų pirma orientavosi į ūkininkus ir valstiečius. Jie taip pat pasisakė už žemės reformą, už pertvarkas žemės ūkyje ir už geresnes sąlygas darbininkams. Vienas pagrindinių LVLS skirtumų nuo LDKP buvo požiūris į bažnyčią, kurios atžvilgiu nevengta aštrios kritikos.

Tautininkai

Tautos pažangos partijos (TPP), dar žinomos kaip tautininkai arba tiesiog A. Smetonos partija, ištakos yra siejamos su laikraščiu „Viltis“. Šis laikraštis buvo leidžiamas Vilniuje nuo 1907 iki 1915 m., o nuo 1914 m. metų buvo leidžiamas ir žurnalas „Vairas“. Aplink šiuos leidinius Vilniuje būrėsi inteligentų ratas. Kaip ir LDKP, Peterburge 1916 m. įkuriama TPP. Partija pasisakė už tautinės valstybės kūrimą. Ji gerokai sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, nes A. Smetona tapo lyderiu Valstybės Taryboje rengiant Vasario 16-osios aktą.

Pasak istorikės, svarbus dalykas yra tai, kad tautininkai savo judėjimo neformavo kaip partijos. Joje daugiau vienijosi inteligentai, kurie būrėsi aplink minėtus leidinius ir dalyvavo Valstybės Tarybos veikloje 1918–1919 m. Ši partija neturėjo stiprios struktūros, o ją sudarė gana mažai žmonių. 1925 m. buvo 19 TPP skyrių, juose – tik 297 nariai.

„Kalbant apie žemės reformą, kuri buvo aktualiausia, TPP lyderis A. Smetona laikėsi pozicijos, kad dvarų panaikinimas ir jų žemių nacionalizavimas prasilenkia su teise, kad negalima teisėtai atimti žemės. Toks požiūris nepatiko daugeliui rinkėjų. Taip išėjo, kad A. Smetonos partija nepateko nei į Steigiamąjį, nei į Pirmąjį ar į Antrąjį seimą. Tik 1924 m. TPP ir Lietuvos žemdirbių sąjungai susijungus į Lietuvių tautininkų sąjungą, A. Smetonos vedama organizacija 1926 m. pateko į Trečiąjį seimą. Įdomu, kad Lietuvių tautininkų sąjunga nevartojo savo pavadinime žodžio „partija“, nes A. Smetona buvo prieš partijas“, – pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.

Socialdemokratai

Docentė pažymi, kad socialdemokratai – tai pati pirmoji Lietuvoje įkurta politinė partija. Tarpukario seimo rinkimuose dalyvavusi Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susikūrė dar 1896-aisiais. Lietuvos Taryboje 1917 m. dalyvavo du žymūs socialdemokratų atstovai – Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška. 1919 m. partija atkurta kaip organizacija ir nuo tada dalyvavo visuose tarpukario rinkimuose.

„LSDP atspindėjo darbininkų interesus, tačiau atstovavo, kaip jie patys teigė, laisvei ir demokratijai. Pasak jų, tam, kad veiktų proletariatas, būtinos ir demokratinės bei bendrinės laisvės. 1921 m. įvyko LSDP suvažiavimas, kuriame buvo kalbėta apie proletariato būtinumą, taip pat reikalauta nacionalizuoti visas dvarininkų žemes. Jų reformos buvo gana radikalios, bet požiūris į bažnyčią – neaiškus“, – apie tarpukario LSDP pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.

Rinkiminis plakatas, agituojantis balsuoti už Lietuvos socialdemokratų partiją. Plakate pavaizduotas darbininkas, rankose laikantis kūjį. Šiaulių „Aušros“ muziejus, autorius Vilius Jomantas. Pagaminimo data 1922 m.

Docentė priduria, kad nepriklausomybės paskelbimo metais LSDP sudarė 600 nariai, o 1923 m. – jau 3000 narių. Socialdemokratai pasisakė prieš prezidento instituciją, prieš karo padėties skelbimą ir už profsąjungų kūrimą: „Jie tikrai prisidėjo, kad Trečiajame Seime būtų priimti įstatymai dėl profsąjungų kūrimo. Be to, LSDP smarkiai priešinosi A. Smetonos perversmui ir jo valdžią laikė neteisėta.“

Agitacija ir karo padėtis

Bene svarbiausia rinkimų dalis yra agitacija, tačiau, pasak istorikės, tarpukario Lietuvoje beveik visą laiką buvo karo padėtis, kuri neleido laisvai vykdyti rinkiminės agitacijos: „Kad rinkimų laikotarpiu būtų galima laisvai „rėkauti nuo bačkos“, be cenzūros ir persekiojimų, tam laikotarpiui karo padėtis būdavo atšaukiama, išskyrus tas vietas, kur vykdavo kariniai veiksmai. Po rinkimų karo padėtis vėl būdavo grąžinama. Taip karo padėtis buvo atšaukta renkant Steigiamąjį, Pirmąjį ir į Antrąjį seimą.“

„Rinkiminės kampanijos, kalbant šiandieniniais terminais, tikrai nebuvo švarios. Rinkimai nepasižymėjo diplomatija ar nuosaikumu. Buvo atsišaukimų ir atviros kritikos. Visas kitas partijas LKDP vadindavo bedieviais, ypač LVLS. Be to, stengtasi, kad kiek galima mažiau būtų išrinkta tautinių mažumų atstovų. Dominavo antilenkiškos ir antisemitinės idėjos. Ypač daug antisemitizmo skleidė LKDP. Kiekviena politinė jėga turėjo savo leidinį, tad įžeidinėjimo ir žeminimo spaudoje irgi netrūko“, – aiškina doc. D. Bukelevičiūtė.

Vilniaus universitetas tęsia ciklą „VU ekspertai padeda suprasti“, kuriame VU mokslininkai analizuoja, komentuoja ir apžvelgia visuomenei aktualias temas, rinkimų svarbą ir jų poveikį įvairioms sritims 2024 m. Seimo rinkimų kontekste.