Prieš kelis metus vienas žinomas prancūzų politikas pasakė, kad kam ginti tokias valstybes kaip Baltijos šalys, kurių nebuvo pasiekusios net Romos imperijos sienos. Politikas pademonstravo savitą istorijos interpretaciją, kuri kartu atspindi „žinojimo distanciją“. Šios paskaitos tikslas yra atskleisti Lietuvą ir jos vietą Europos istorijoje, o kartu ir jos ryšius su tolimai artima Prancūzija.

1. Paskutinieji pagonys ir prancūzų riteriai Lietuvoje

Viduramžių Lietuva buvo išskirtinė šalis daugeliu aspektų. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta tik 1009 m., ji išties ilgai liko menkai žinomu ir pažintu Europos pakraščiu, kol XIII ir XIV a. užėmusi Rusios kunigaikštystes neišaugo į didvalstybę, savotišką Viduramžių imperiją, besidriekusią nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tuo pat metu ji liko paskutine pagoniška Europos šalimi, apsupta krikščioniškų kaimynų, tiek katalikų, tiek stačiatikių.

XIII a. viduryje Lietuvos valdovas Mindaugas buvo Romos popiežiaus Inocento IV palaiminimu karūnuotas ir taip Lietuva tapo paskutine Viduramžių karalyste. Tačiau netrukus šalis atkrito į pagonybę ir dar daugiau nei šimtmečiui liko savotiška sala krikščionių pasaulyje. Tai buvo tikra rakštis Rytų Baltijos pakrantėje įsikūrusio vienuolių riterių Vokiečių ordino akyse, kuris ėmėsi organizuoti plačias, visą Europą apėmusias kampanijas, siekdamas Lietuvos christianizacijos. Lietuva staiga iš mažai žinomo krašto atsidūrė Europos kilmingųjų dėmesio centre, kuomet riteriai iš įvairiausių Europos šalių masiškai jungdavosi į žygius prieš pagonis lietuvius. Tarp jų ir prancūzų riteriai, kurie vasarą pakariavę su anglais, žiemą, siekdami riteriškos garbės ir pripažinimo, leisdavosi į tolimą kelionę rytų kryptimi.

Todėl pirmoji pažintis tarp lietuvių ir prancūzų, kaip tai neretai būna istorijoje, buvo negatyvi. Tarp XIV a. riterių, ieškojusių garbės ir nuotykių Lietuvoje, buvo ir tokios žinomos asmenybės kaip trubadūras Guillaume Machaut ar Prancūzijos maršalas Boucicaut, kuris vieno iš trijų savo žygių į Lietuvą metu dalyvavimą motyvavo taip: „kaip gerieji žmonės paprastai daro, kurie trokšta žygiuoti vardan didesnės savo vertės“. Prancūzų kronikininkas Jean Froissartas turkų sultono kariuomenėje šalia totorių ir persų įsivaizdavo pagonis lietuvius. Šimtamečiame kare vieni prieš kitus kovoję prancūzų ir anglų riteriai turėjo progą po ilgos ir varginančios kelionės į Rytų Baltijos pakrantę atsidurti toje pačioje „krikščionių riterių“ pusėje ir po bendros maldos Karaliaučiaus katedroje drauge patraukti į Lietuvos gilumą. Riteriai atkeliaudavo iš įvairiausių Prancūzijos kampų – Narbonos vikontas iš pietinio Langedoko, Rochechouart vikontas iš Puatjė, kilmingieji iš Overnė ir Gaskonijos ar Foix grafas Gastonas Fébus, kuris savo medžioklės knygoje prisiminė šiaurės elnius, kokių gimtuose Pirėnuose nebuvo matęs.

Bet, kaip žinia, nuo karo iki taikos kartais būna tik vienas žingsnis, todėl turbūt ši tolima patirtis lėmė, kad Prancūzijos karalius Karolis VI buvo pirmasis Europos monarchas, kuris specialiu laišku pasveikino Lietuvos valdovą Jogailą su pagaliau įvykusiu krikštu 1387 m. Lietuvos priėmimą į krikščioniškų valstybių šeimą simboliškai vaizduoja freska Strasbūro Šv. Petro bažnyčioje, kurioje Lietuva žengia paskutinioji krikščionių šalių eisenoje.

Šios paskaitos tikslas yra atskleisti Lietuvą ir jos vietą Europos istorijoje, o kartu ir jos ryšius su tolimai artima Prancūzija.

Nors Prancūziją ir Lietuvą skyrė didelis atstumas, būtent Burgundijos riteris Guillebertas de Lannoy pirmasis iš europiečių XV a. pradžioje aprašė savo keliones į naujų krikščionių šalį ir jos valdovo didžiojo kunigaikščio Vytauto dvarą. Tai, kad iš Vakarų atvykęs riteris rado sau gana įprastą aplinką ir gavo pagalbos tolesnei kelionei (o po to atvyko dar kartą), liudija lietuvių sugebėjimą prisitaikyti prie skirtingų kaimyninių kraštų civilizacinių ypatybių. Tokią adaptacinę galią labai gerai parodo rašto kultūra. Nors raštas pagonių valstybės vidaus gyvenime nebuvo vartojamas, to meto Lietuvos valdovai santykiuose su užsienio valstybėmis galėjo pasitelkti ekspertus net keturiomis rašto kalbomis. Popiežiui ir kitiems adresatams Vakaruose Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštininkai laiškus rašė lotyniškai, santykiuose su Vokiečių ordinu naudota vokiečių kalba, sutartys su Rusios kunigaikščiais sudarinėtos rusėniškai, o į Konstantinopolio patriarchą Lietuvos monarchas kreipėsi graikiškai.

Nepaisant visų istorinių skirtumų tarp Prancūzijos ir Lietuvos, vieni svarbiausių nacionalinių herojų – kad ir kiek nepanašūs jų likimai – buvo iš vėlyvųjų Viduramžių, mirę kone tuo pačiu metu. 1430 m. spalį, sulaukęs 80 metų, mirė žymiausias Lietuvos valdovas Aleksandras Vytautas. Po kelių mėnesių, 1431 m. gegužę, Ruane buvo sudeginta iš valstiečių kilusi Šimtamečio karo herojė, vėliau šventąja paskelbta Jeanne d‘Arc. Iškart po abiejų mirties prasidėjo jų garbinimo istorija, kuri įvairiomis formomis tebesitęsia iki šiol.

2. Lenkijos-Lietuvos valstybė, Apšvieta ir prancūzų profesoriai bei jų idėjos

XIV a. pabaigoje įvykęs krikštas ir sudaryta unija su Lenkija smarkiai paskatino politinius ir socialinius pokyčius Lietuvoje. 1386 m. Lietuvos valdovas Jogaila vedė lenkų princesę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi. Nors dinastinės unijos buvo įprastas politinis sprendimas to meto Europoje, iš įvairių tais laikais sudarytų sąjungų Lenkijos ir Lietuvos unija buvo labiausiai ilgalaikis ir sėkmingiausias unijos projektas, kurio istorija tęsėsi iki 1795 m., taigi keturis šimtmečius.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė visą šį laiką buvo daugiautautė ir daugiakonfesinė valstybė, kurios paveldas svarbus lenkų, ukrainiečių, baltarusių, žydų ir kitų tautų istorijai. Būdingas pavyzdys yra sostinė Vilnius – miestas atsiradęs palaipsniui suaugus trims skirtingoms bendruomenėms – lietuvių, rusėnų ir vokiečių. Prasidėjus Reformacijai, Vilniuje būta net septynių krikščioniškų bendrijų. Nepaisant pasitaikančių konfliktų, skirtingų konfesijų vilniečiai gyveno kaimynystėje, kūrė bendras šeimas, posėdžiavo drauge valdžios institucijose ir šiaip buvo siejami panašaus gyvenimo būdo.

XIV a. pabaigoje įvykęs krikštas ir sudaryta unija su Lenkija smarkiai paskatino politinius ir socialinius pokyčius Lietuvoje.

Lenkiją ir Lietuvą valdė iš Lietuvos kilę Jogailaičių dinastijos monarchai, kurie vienu metu savo rankose buvo sutelkę visą regioną, kurį dabar vadiname Vidurio Rytų Europa (Lenkijos, Vengrijos, Čekijos karalystės ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė). Lenkijos ir Lietuvos valstybė Europoje išsiskyrė savita politine organizacija, kuomet iš esmės kiekvienas kilmingasis galėjo aktyviai naudotis savo politinėmis teisėmis. Tuo tarpu Lenkijos ir Lietuvos santykiai buvo paremti konsensuso principu, abi šalys sudarė vadinamą Respubliką, kuri buvo suprantama kaip piliečių bendrija – santvarkos, teisių, vertybių. Šiuo požiūriu Lenkijos ir Lietuvos unija gali būti traktuojama kaip tolimas modernios Europos Unijos provaizdis.

Per trumpą laikotarpį Lietuvoje vienas po kito atsirado europiniai socialiniai ir kultūriniai reiškiniai – parlamentas ir teisių kodifikacija (Lietuvos Statutai), miestų savivalda ir žemėvaldos reforma, gotikos ir baroko architektūra. Dėl gerai išlikusio šio palikimo Vilniaus senamiestis paskelbtas UNESCO paveldo vieta.

Vilniaus senamiestis paskelbtas UNESCO paveldo vieta.

Lietuviai greitai perėmė europinius kilmingųjų papročius, prisitaikydami plačiai paplitusią krikščionybės gynimo (antemurale christianitatis) doktriną kovose prieš totorius ir Maskvą. Jau XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai gaudavo kvietimus prisijungti prie kryžiaus žygių prieš turkus, o didžiojo kunigaikščio dvarą pasiekdavo net tolimo Sakartvelo valdovų pasiuntinybės. Lietuvos didikai keliaudavo po Europos valdovų dvarus, o jų sūnūs pradėjo studijuoti Vakarų universitetuose. Panašiai kaip prancūzai susikūrė garbingą kilmės iš senosios Trojos mitą, lietuviai pradėjo save kildinti iš Romos.

Nepaisant to, kad tiesioginių kontaktų tarp Lietuvos ir Prancūzijos tuo metu nebuvo labai daug, vis dėlto atskiri epizodai verti dėmesio. Ir Lietuvoje paplito garsas apie Prancūzijos karalių gebėjimą gydyti ligas: 1515 m. Žemaitijos vyskupas Mikalojus Radvila keliavo į Boloniją, kur norėjo išgydyti savo odos ligą, o gydytoju turėjo būti Prancūzijos karalius Pranciškus I, kuris žygio į Italiją metu viduramžišku papročiu surengė masinį gydymo savo karališku prisilietimu seansą. Tiesa, panašu, kad procedūra tuomet nepadėjo, nes išliko po poros metų rašytas Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto laiškas Prancūzijos karaliui, kuriame prašoma vyskupą priimti pakartotinai.

Prancūzų princas ir būsimas karalius Henrikas Valua 1573 m. kad ir trumpam (pasikeitus aplinkybėms ir atsiradus progai užimti Prancūzijos sostą, iš Lenkijos tiesiog pabėgo), tapo pirmu rinktu Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovu, o jo vardu pavadinta sutartis (Henriko artikulai) ilgiems laikams tapo vienu iš konstitucinės santvarkos pagrindų. Jo heraldinės tradicijos dėka Paryžiaus centre (Grande horloge de la Coniergerie) turime lietuvišką Vytį. Paryžiaus Saint-Germain-des-Prés bažnyčioje palaidota vieno iš Lenkijos-Lietuvos karalių Jono Kazimiero širdis. Kitas nuo sosto nuverstas valdovas Stanislovas Leščinskis prieglobstį gavo pas savo žentą Prancūzijos karalių Liudviką XV. Šis jam davė valdyti Lotaringijos kunigaikštystę ir Nansi centre išliko jo vardu vadinama aikštė su paminklu. Nuo XVII a. prancūzų kalba buvo tarp svarbiausių Lietuvos elito vartojamų kalbų. 1579 m. įsteigto ir ilgą laiką toliausiai į rytus nutolusio Vilniaus universiteto seniausias atvaizdas saugomas Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje.

Paryžiaus Saint-Germain-des-Prés bažnyčioje palaidota vieno iš Lenkijos-Lietuvos karalių Jono Kazimiero širdis.

Dar didesnę įtaką prancūzai suvaidino Apšvietos epochoje. Vilniaus universitete prancūzų profesoriai inicijavo medicinos ir gamtos mokslų studijas. Profesorius Jean Emmanuel Gilibertas XVIII a. pabaigoje įkūrė pirmąjį universiteto botanikos sodą ir parengė pirmąjį botanikos vadovėlį. Medikai Nicolas Regnier ir Jacques Briôtet įsteigė universitete Medicinos fakultetą. Mecenato didiko Ignoto Potockio užsakymu universitetui logikos vadovėlį parašė Prancūzijos Akademijos narys filosofas Étienne Bonnot de Condillacas. Prancūzų fiziokratai, pavyzdžiui, Nicolas Baudeau asmeniškai lankėsi Lietuvoje ir konsultavo dėl švietimo sistemos pertvarkos.

Lietuvos didikai, diskutuodami apie valstybės reformas, sekė prancūzų mąstytojų idėjomis. Tiesa, Gabriel Bonnot de Mably ir Jean-Jacques Rousseau, kurie lenkų ir lietuvių prašymu pateikė konkrečius valstybės valdymo reformos pasiūlymus, mintys buvo pernelyg teorinės ir atitrūkusios nuo politinės praktikos, tačiau neabejotinai įkvėpė reformų šalininkų pasiryžimą toliau siekti pokyčių. Todėl nenuostabu, kad Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Prancūzijos konstitucijos buvo paskelbtos kone tuo pačiu metu 1791 m. ir tapo pirmosiomis Europoje.

3. Modernizacija ir laisvės idėja

XVIII a. pabaigoje žlugus Lenkijos-Lietuvos Respublikai, Lietuva ilgam šimtmečiui atsidūrė carinės Rusijos okupacijoje. Nuo to laiko laisvės atgavimas tapo esminiu politinės savimonės elementu, o vienas svarbiausių jos šaltinių – Prancūzija. Didžiuliai lūkesčiai buvo siejami su Napoleono Bonaparto žygiu, prie kurio masiškai jungėsi ir jaunuoliai iš Lietuvos ir kuris, deja, paliko tik gausius prancūzų karių palaikus Vilniaus apylinkėse, kurie palyginti neseniai buvo atrasti ir perlaidoti. Paryžius tapo svarbia stotele politinių emigrantų, tarp kurių žymiausi buvo Vilniaus universiteto profesorius Joachimas Lelevelis ir universiteto alumnas, žymus poetas Adomas Mickevičius. Nors prancūzų atvykėlių į Lietuvą nebuvo daug, Lietuvos tautinio himno autoriaus Vinco Kudirkos protėviai veikiausiai buvo kilę iš Provanso.

Seniausias Vilniaus universiteto miestelio atvaizdas (1582 m.) (Prancūzijos nacionalinė biblioteka).

Tuo tarpu Prancūzijoje iš politinio žemėlapio išnykusi Lietuva buvo tolima ir egzotiška vieta, ką gerai atskleidžia Prospero Mérimée novelė „Lokis”, kuris savo herojų pusiau žvėrį pusiau žmogų apgyvendino visų užmirštame ir apleistame Lietuvos dvare. Panašu, kad lietuviai tuo metu išties buvo siejami su lokiais, ką liudija kitas epizodas. 1872 m. The Spectator korespondentas aprašė vieno prancūzų miestelio šventę, kurioje pasirodė lokys (korespondento apibūdinimu, „liūdnas ir mizantropiškas“), kurio šeimininkas lietuvis atrodė dar purvinesnis už mešką.

Maždaug tuo pat metu buvo atrastas lietuvių kalbos senumas. XX a. pradžioje prancūzų kalbininkas Antoine Meillet rašė, kad norint išgirsti kaip kalbėjo indoeuropiečiai, reikia nuvykti į Lietuvos kaimą.

XVIII a. pabaigoje žlugus Lenkijos-Lietuvos Respublikai, Lietuva ilgam šimtmečiui atsidūrė carinės Rusijos okupacijoje. Nuo to laiko laisvės atgavimas tapo esminiu politinės savimonės elementu, o vienas svarbiausių jos šaltinių – Prancūzija.

Pagaliau Lietuva tuo laikotarpiu tapo ir viena svarbiausiųjų žydų diasporos vietų, o Vilnius vadintas „šiaurės Jeruzale“. Tai liudija ir kiek vėlesnės iš Lietuvos į Prancūziją persikėlusių menininkų biografijos, kaip antai Lietuvos miestelyje Druskininkuose gimusio žymaus skulptoriaus Jacques Lipchitzo ir iš Vilniaus kilusio rašytojo Romain Gary.

1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Prancūzija tarpukariu buvo viena svarbiausių politinių, ekonominių ir kultūrinių partnerių. Lietuvių valstiečiai, tarp jų ir mano senelis, pirmąjį savo kapitalą susikrovė prancūzų ūkiuose, o intelektualai ir menininkai su naujomis idėjomis susipažino Prancūzijos universitetuose ir akademijose. Tarp jų Algirdas Julius Greimas, kuris studijavo Grenoblio universitete, o Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, emigravo į Prancūziją, Sorbonoje apgynė disertaciją ir tapo vienu garsios Paryžiaus semiotikos mokyklos kūrėjų. Prancūzijos intelektualinę tradiciją kūrė ir iš Lietuvos pasitraukęs žydų litvakų kilmės filosofas, Sorbonos universiteto profesorius Emmanuelis Levinas. Tuo tarpu Paryžiuje gyvenęs, iš lietuvių kilmingųjų giminės kilęs, prancūziškai rašęs poetas Oscaras Miloszas, paskatintas Lietuvos nepriklausomybės, atrado savo lietuvišką tapatybę, tapdamas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Paryžiuje ir, kad ir savitai, bet nuosekliai iki gyvenimo pabaigos gynęs politinius savo tėvynės interesus.

Nuo Kauno iki Sorbonos: Emmanuelis Levinas (1906-1995).

Antrasis pasaulinis karas smarkiai paveikė Lietuvos visuomenę ir demografiją. Nacių ir sovietų okupacijos keitė viena kita, Holokausto metu didžia dalimi buvo sunaikinta gausi Lietuvos žydų

bendruomenė. Nepaisant įnirtingo pokario partizanų pasipriešinimo sovietams, Lietuva dar kartą pusę amžiaus turėjo gyventi okupacijoje. Sovietinės okupacijos metu Lietuva buvo atkirsta nuo autentiško kultūrinio ir akademinio bendradarbiavimo, kuris galėjo vykti tik režimo leistuose rėmuose. Tokį kontroliuojamą bendradarbiavimą gerai atskleidžia organizuotas Jean-Paul Sartro ir Simone de Beauvoir vizitas į sovietinę Lietuvą (beje, ikoninėje žymaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus nuotraukoje akcentuojamas Sartras, o jo intelektualė partnerė, „antroji lytis“, liko nukirpta ir matoma filosofo šešėlyje).

1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Prancūzija tarpukariu buvo viena svarbiausių politinių, ekonominių ir kultūrinių partnerių.

1990 m. dar kartą atgavusi nepriklausomybę, Lietuva per 30 metų padarė didžiulę pažangą, atliko antrą modernizacijos šuolį po tarpukario respublikos laikotarpio, transformuodamasi iš pilko postsovietinio krašto į šiuolaikinę Europos valstybę. Lietuvos grįžimą į suverenių valstybių tarpą, be kita ko, simbolizavo dalyvavimas 1992 m. Abervilio žiemos olimpinėse žaidynėse. 2004 m. Lietuva tapo Europos Unijos ir NATO nare, o pernai priėmė toliausiai į rytus organizuotą NATO viršūnių susitikimą Vilniuje.

Lietuvos modernizaciją atspindi pasiekimai šiuolaikinių technologijų srityje, kurie taip pat glaudžiai susiję su bendradarbiavimu su Prancūzijos mokslininkais. Visoje Europoje žinoma Lietuvos lazerių mokykla ir industrija (daugiau kaip 60 įmonių užtikrina pasaulinę lyderystę ultratrumpųjų impulsų lazerių rinkoje) kilo iš dar sovietmečiu užsimezgusios akademinės draugystės tarp abiejų šalių fizikų. Prancūzų Nobelio premijos laureatas Gérard Mourou tapo Vilniaus universiteto garbės daktaru. Būtent šie kontaktai ir patirtis leido suvokti ryšių tarp akademijos ir verslo teikiamas galimybes, kuomet tai, kas gimsta mokslininkų laboratorijose gali būti konvertuojama į verslo idėjas ir turėti didelės reikšmės nacionalinės ekonomikos požiūriu.

Lietuva yra nedidelė šalis su trimis milijonais gyventojų, tačiau esame ekonomiškai auganti, socialiai stabili, demokratiją mylinti ir į inovacijas orientuota visuomenė.

Lietuva išgyveno ilgą, neretai skausmingą grįžimo į Europą procesą. Galbūt todėl esame vieni didžiausių Europos Unijos entuziastų. Ryšiai ir partnerystė su Prancūzija buvo vienas kelių, kurie vedė mus atgal į šią šeimą, kuriai norime priklausyti ir kurią siekiame savo įsitraukimu stiprinti. Ir čia gludi didelė kultūros ir akademinio pasaulio reikšmė. Partnerysčių efektyvumą geriau mokame pademonstruoti ir apskaičiuoti pagal eksporto ir importo rezultatus arba investicijų apimtis. Tačiau istorija moko, kad sunkiau išmatuojamos bendros kultūrinės aspiracijos ir patirtys gali sukurti tokius ryšius, kurių gylio nepasieks jokie pragmatiniai susitarimai. Ir šioje paskaitoje daugiau minėjome mokslininkus ir poetus nei politikus. Ir šiandien čia kalbame prancūziškai ir lietuviškai, tikėdami kultūrų pažinimo, kalbų mokėjimo, vertimo gebėjimu kaip pamatinėmis europinėmis kompetencijomis.

Kiekviena karta susiduria su savo iššūkiais ir kovoja savo mūšius už laisvę. Visi mes, lietuviai, prancūzai, europiečiai turime savo skirtingas kovų už laisvę istorijas, tačiau jaučiame atsakomybę už demokratijos stiprinimą šiais augančio populizmo, nepasitikėjimo demokratinėmis institucijomis ir mokslu laikais. Kaip prieš keturis metus Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasakė savo kalboje Vilniaus universitete, kuomet, paremdami jo idėją (pirmą kartą paskelbtą kaip tik čia, Sorbonos universitete) steigti Europos universitetų aljansus, jam suteikėme garbės daktaro vardą: „Esu įsitikinęs, kad būtent per žinias, per kultūrą, per mokymąsi, kalbų mokymąsi mes galėsime žengti į priekį Europoje ir leisime savo jaunimui tuos nuogąstavimus paversti gerais dalykais“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas Vilniaus universitete 2020 m. rugsėjo mėn.

Ir čia galime mokytis iš istorijos, nes ji suteikia svarbių prasmių ir patirčių, net jei tai ir tolimos praeities įvykiai. Prieš metus Lietuvos sostinė Vilnius šventė 700-ąsias metines. Vilnius pirmąkart buvo paminėtas šaltiniuose 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kurių dalis buvo adresuota ir į Avinjoną, kur tuo metu rezidavo Romos popiežius. Vilnius laiškuose įvardijamas ne tik kaip „valdovo miestas“ (civitas regia), bet ir kaip atviras miestas, į kurį kviečiami įvairių socialinių grupių gyventojai. Pagonis valdovas tuo metu sudarė taikos sutartį su krikščioniškais kaimynais, kuri pirmą kartą nutraukė ilgametę konfrontaciją tarp pagonių ir krikščionių ir tokiu būdu pakeitė istoriją.

Ir baigiant – kokias bendras vertybes atstovauja Lietuva ir Prancūzija? Dvi geografiškai nutolusios, bet politiškai artimos valstybės, kurioms aktualūs atvirumo, tolerancijos, pagarbos individui, jo teisėms ir laisvėms klausimai. Istoriškai kovojusios už individo ir tautų laisvę, už šios idėjos įsitvirtinimą visuomenėje ir apibrėžimą teisėje. Todėl mes taip remiame Ukrainos kovą už laisvę, todėl mums svarbus demokratijos likimas. Gerbiame Europos istoriją ir kultūrą ir tikime, kad drauge galime prisitaikyti ir reikšmingai prisidėti prie įvairialypio progreso bei ateities formavimo. Esame jautrūs savo kultūrai ir kalbai ir stengiamės suderinti autentišką tęstinumą su neišvengiama transformacija. Įvairūs ir daugialypiai europiniai kultūriniai, politiniai ir socialiniai ryšiai mus daro dalimi bendruomenės, kuri siejama bendros tradicijos ir vertybių solidariai kuria bendrą ateitį.

Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko paskaita „Nuo paskutinės Viduramžių karalystės iki modernios demokratijos: Lietuvos kelias į Europą“ rugsėjo 12 d. atidarė bendrą Vilniaus ir Sorbonos universitetų konferenciją.