Šią vasarą vykusioje Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje dalyvavo septyni Vilniaus universiteto meno kolektyvai. Tai – beveik keturi šimtai studentų ir jų vadovų.

Dainų ir šokių šventės tradicija Lietuvoje gyvuoja 86 metus, skaičiuojant nuo 1924-ųjų, kai buvo surengta pirmoji Dainų diena. Laikui bėgant ši tradicija Lietuvos kultūroje labai išsiplėtojo: nuo vienos dienos renginio, kuriame dainavo tik chorai, iki šešių dienų, per kurias vyksta daugiau kaip dešimt įvairių koncertų ir kitų renginių. Dainų ir šokių šventės plėtimosi į naujas meno sritis tendencija ypač akivaizdi Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 m., kai tapo įmanoma natūrali ir spontaniška Lietuvos kultūros sklaida.

2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.

Nuo pirmosios Dainų dienos iki šių metų surengta 17 dainų švenčių.

Šią vasarą vykusi dainų šventė „Amžių sutartinė“ buvo 18-oji. Ji – neeilinė, nes, kaip visuotiniausia nacionalinės kultūros išraiška, pasirinkta svarbiausiu Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo akcentu. Šventės pavadinimas atspindi prigimtinį lietuvių tautos darnos jausmą – žmonių tarpusavyje, žmonių su juos supančia aplinka, gamta.

Liepos 1-6 d. Vilniuje ir Kaune vykusiuose šventės renginiuose dalyvavo per 40 tūkstančių atlikėjų. Tarp jų buvo ir Vilniaus universiteto meno kolektyvai, kurių dainos, šokiai ir muzikiniai kūriniai darniai įsiliejo į bendrą šventės aidesį.

Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis dalyvavo liepos 2 d. vykusiame Ansamblių vakare, kurio programa vadinosi „Metai“. Pagal kompozitoriaus Giedriaus Svilainio liaudies dainų motyvais sukurtą ir šiuolaikiniu skambesiu subtiliai interpretuotą muziką buvo atliktas Prologas, kuriame atsiskleidė Lietuvos tūkstančio metų svarbiausi įvykiai, o tolimesnėje programoje „Metų“ ratu – nuo pavasario linksmybių per vasaros šventes iki rugiapjūtės – keliavo tūkstančiai šokėjų, muzikantų ir dainininkų.

Šventėje grojo, dainavo ir šoko beveik 100 dainų ir šokių ansamblyje dalyvaujančių studentų, o jo vadovai buvo aktyvūs dainų šventės rengėjai, organizatoriai ir kūrėjai.

Parengė Birutė Mažrimienė

Dainų šventė – kas ji man? Ne pirmą kartą, mėginant įspūdžius sudėti į žodžius, pirma atėjusi mintis būna tokia: „Šokis – tai bendrumo jausmas, skatinantis neapsakomai didelį norą šokti dar ir dar.“ Ne išimtis buvo ir ši, Lietuvos tūkstantmečio, dainų šventė, kurios Ansamblių vakare man teko dalyvauti. Ir ne šiaip dalyvauti, o iš visos širdies.

Nepasakosiu, kiek prakaito mums teko išlieti, kiek diskusijų kildavo stengiantis atrasti geriausią šokio kompozicijos variantą, kiek teko padirbėti „po pamokų“ arba pertraukų metu, kiek linksmybių praleido tie, kuriems nepavyko dalyvauti, ir koks neapsakomas jaudulys buvo apėmęs žengiant pirmuosius šventinio vakaro žingsnius ir visa dvasia skanduojant „LIE-TU-VA“… O tiesiog pacituosiu šokėjos R. Kundrotaitės žodžius: „Kol galvoje vis dar skamba muzika ir širdyje tokie gyvi prisiminimai, aš būsiu laiminga. Gera, kad vis dar virpu nuo Tūkstantmečio prologo garsų…“ Ir žinote, šis jausmas nepraeina, jis toks pat ir šiandien.

Reda Stankevičiūtė,
VU dainų ir šokių ansamblio šokėja