Kovo 15 d. pirmą kartą Lietuvoje buvo minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Renginio metu Vilniaus universiteto (VU) Simono Daukanto kiemelyje aukščiausi valstybės vadovai, politikai, Lietuvos žydų atstovai, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos ambasadoriai, VU bendruomenės nariai prisiminė ir pagerbė 1785 žydų gyvybes gelbėjusius asmenis.

Kas buvo tie žmonės, kas dažniausiai nuspręsdavo ištiesti pagalbos ranką žydams per Antrąjį pasaulinį karą, įvardyti sudėtinga. Pasak VU Istorijos fakulteto profesorės Jurgitos Verbickienės, juos gelbėjo ne tik lietuviai, bet ir totoriai, ir baltarusiai, ir lenkai. Kalbant apie socialinę gelbėtojų padėtį, tarp jų buvo ir prezidentas, universitetų profesoriai, garsių muzikų, kultūros veikėjų šeimos, verslininkai, ir paprasti miesto bei kaimo žmonės. „Viena aišku – tai buvo drąsūs žmonės, Lietuvos patriotai, prisiėmę atsakomybę sunkioje situacijoje“, – gelbėtojų vertybinį portretą apibūdina istorikė.

Už žydų gelbėjimą grėsė mirties bausmė

Viena tokių buvo Ona Šimaitė, iš geto išvedusi dešimtis žydų vaikų, laikinai juos priglaudusi ir vėliau radusi jiems nuolatinius globėjus. Kaip pati sako, padėti žydams ją skatino kaltės ir gėdos jausmas, kad tuo metu ji turėjo daugiau laisvės nei žydų žmonės.

„Prasidėjo patys baisiausi laikai, kai atėjo Hitlerio žmogėdros. Visiems tuo metu buvo blogai, bet žydams, reikia pasakyti, buvo blogiausia. Tuo metu mano bendradarbės bibliotekininkės buvo išvežtos, o aš galėjau eiti, daryti, ką norėjau. Ir man tuo metu pasidarė taip gėda, kad aš nesu žydė. Man atrodė, kad aš esu laisva, o jie nelaisvi. Todėl norėjau pagal savo galimybes ką nors dėl jų padaryti“, – seno interviu įraše kalbėjo O. Šimaitė.

Pasaulio Tautų Teisuolė, VU bibliotekininkė Ona Šimaitė (1894–1970). VU bibliotekos archyvo nuotr.

Kaip pasakoja VU istorikė, Antrojo pasaulinio karo metais O. Šimaitė dirbo VU bibliotekoje ir su VU administracijos pritarimu buvo gavusi leidimą eiti į getą tariamai susirinkti į biblioteką negrąžintų knygų. „Tačiau tos oficialios tarnybinės funkcijos ji net nebandė vykdyti. Ji į getą atnešdavo maisto, yra duomenų, kad bandė įnešti ginklų ir šaudmenų, o išsinešdavo žydų kultūros vertybes, kurias išslapstydavo įvairiose universiteto vietose“, – pasakoja Lietuvos žydų istorijos ekspertė prof. J. Verbickienė.

Pasak jos, O. Šimaitė buvo kelis kartus gestapo suimta, bet paskutinį kartą kaimynai ją įdavė už tai, kad ji savo namuose laikė dešimtmetę žydę mergaitę, ir už tai ji buvo nuteista mirties bausme. Tai buvo maksimali bausmė, kuri grėsė žydų gelbėtojams. Tačiau VU kolegų pastangomis (lėšų suaukojimu) mirties bausmė jai buvo pakeista į kalinimą koncentracijos stovykloje Dachau.

Tarp žydų gelbėtojų minimas ir Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, kuris taip pat aktyviai kovojo už moralines vertybes ir žydų gyvybes. Per vokiečių okupaciją 1942 m. kartu su bendražygiais jis okupacinei administracijai įteikė memorandumą, kuriame reiškė susirūpinimą dėl pradėtos vokiečių kolonizacijos, gyventojų represijų, žydų žudynių. Už tai jo kolegos buvo represuoti, o K. Grinius dėl garbaus amžiaus ištremtas į gimtąjį Selemos Būdos kaimą. Kartu su žmona Kristina jie nacistinės Vokietijos okupacijos metais buvo priglaudę bičiulį Kauno geto kalinį Dmitrijų Gelperną. Už žydų gelbėjimą K. Griniui buvo suteiktas Lietuvos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius ir Jad Vašemo Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Vienas žmogus išgelbėjo 70 žydų vaikų

Lietuvos žydų gelbėtojų ainių atstovė Gabrielė Žaidytė, užaugusi su istorijomis ir vardais tų žmonių, kuriuos gelbėjo jos seneliai Antanas ir Elena Starkai, sako, kad kiekviena laimingai pasibaigusi žydų gelbėjimo istorija rodo idealizmo pergalę prieš blogį ir netiesą.

„Kartą į senelio buto duris paskambino kolegos, su kuriuo jis tada dirbo Kauno universitete, žmona ir atvedė žydaitę studentę. Ją vokiečių karininkas nuvedė nuo duobės, kur buvo sušaudyti jos mama ir brolis, ir liepė bėgti. Ji ieškojo pagalbos pas savo profesorių, ta šeima ją globoti atvedė mano seneliams, kurie gyveno Kaune, smetoniniame daugiabutyje. Durys prieš jų butą buvo gestapo karininko. Taip Olga Gurvičiūtė, po to dar ir kita mažesnė mergaitė buvo gelbėjamos mano senelių namuose gan ilgą laiką ir abi jos išgyveno, vėliau išvyko viena į Izraelį, kita į JAV“, – laimingą istoriją prisimena G. Žaidytė.

Starkų šeima: mama Elena, tėtis Antanas, jų vaikai Kęstutis ir Elena. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak žydų gelbėtojų ainių atstovės, kartais vieną žydą gelbėdavo daugybė žmonių, o kartais vienam žmogui pasisekdavo iš mirties nagų ištraukti net keliasdešimt jų. „Žinau jautrią istoriją, kaip našlė Anelė Tarapienė su savo keturiais vaikais savo namuose Berštų kaime gelbėjo dvylika žydų. Taip pat prisimenu Stasio Sviderskio istoriją, kaip jis – vienas žmogus – išvežė 70 žydų vaikų iš stovyklos Druskininkuose ir traukiniais nuvežė juos už Uralo.“

Tarp išgelbėtųjų – garsių žmonių pavardės

Nors tikslų visų išgelbėtų žydų skaičių sunku pasakyti, bet, pasak istorikės, yra manoma, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje buvo apie 25 tūkstančius žydų. Į šį skaičių patenka tiek išgelbėti žydai, tiek grįžę iš evakuacijos (spėję pasitraukti iš Lietuvos pirmosiomis karo dienomis).

„Tarp išgelbėtųjų buvo vėliau pirmo ryškumo žvaigždėmis tapę žmonės. Literatūrologė Irena Veisaitė, poetė Violeta Palčinskaitė, rašytojas Icchokas Meras, teatrologas Markas Petuchauskas, vertėjas, poetas Alfonsas Bukontas – tai garsūs išgelbėti žydų vaikai. Žmonės išgelbėjo ne tik žydų materialųjį palikimą, bet ir jų ateitį – vaikus“, – sako prof. J. Verbickienė.