Lietuvos mokslo premijai šiemet teikti net trys Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto mokslininkų grupių darbai. Vieną iš jų, darbų ciklą „Gyvybės palaikymo mechaninės kraujotakos priemonėmis sistemų įdiegimas į klinikinę praktiką ir metodikos tobulinimas (2008–2022)“, parengė Medicinos fakulteto Skubios medicinos klinikos vadovas, Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos profesorius Pranas Šerpytis, Skubios medicinos klinikos profesorius Robertas Stasys Samalavičius, Širdies ir kraujagyslių klinikos profesorius Kęstutis Ručinskas ir Širdies ir kraujagyslių klinikos docentas Vilius Janušauskas. Mokslininkai sutiko papasakoti apie premijai teiktą mokslinių darbų ciklą.

Apibendrinta daugybės metų patirtis

Mokslinių darbų ciklas „Gyvybės palaikymo mechaninės kraujotakos priemonėmis sistemų įdiegimas į klinikinę praktiką ir metodikos tobulinimas (2008–2022)“ apima 15 metų laikotarpį. Pagrindinė ciklą vienijanti tema – ūmus ir lėtinis širdies nepakankamumas ir jų gydymo metodai. Darbų cikle taip pat apžvelgta, kaip vyko pagalbinių kraujotakos priemonių diegimas klinikinėje praktikoje Lietuvoje ir pasaulyje, kokie buvo atlikti tyrimai molekuliniu lygmeniu, gilinantis į galimas ligų priežastis.

Anot prof. P. Šerpyčio, ne kiekvienam pacientui galima pritaikyti pagalbines kraujotakos priemones. „Tačiau esama jaunų, darbingo amžiaus žmonių, kurie neturi jokių išreikštų gretutinių ligų, ir štai jiems, pavyzdžiui, susirgus gripu bei miokardo infarktu ir ligai komplikavusis širdies raumens uždegimu (miokarditu), išsivysto širdies nepakankamumas. Tokiais atvejais mes galime pasitelkti pagalbines kraujotakos priemones ir išgelbėti žmonių gyvybes. Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių klinikoje turime susiformavusias pagalbinių gydymo metodų, komandinio darbo tradicijas. Jeigu nebūtų visos komandos – kardiologų, kardioanesteziologų, širdies chirurgų ir kitų – negalėtume padėti žmonėms. Turime sukaupę didžiulę patirtį“, – sako profesorius.

Darbų cikle mokslininkai apibendrino šią ilgą savo klinikinio darbo patirtį. Prof. Kęstutis Ručinskas pasakoja, kad 1999 m. Širdies ir kraujagyslių ligų klinikoje buvo prijungtas pirmasis dirbtinis skilvelis, arba kitaip „dirbtinė širdis“. „Šiandieną tai yra „tiltas“ į transplantaciją. Daliai pacientų dirbtinis skilvelis tampa laikina priemone belaukiant donorų, kurių Lietuvoje nėra labai daug. Dirbtiniai skilveliai leidžia žmogui išgyventi dar metus ar dvejus, kartais – ir penkerius, kol atsiranda tinkamas donoras. Pacientai leidžia laiką namuose, tik epizodiškai atvyksta į ligoninę, kai kurie iš jų gali dirbti įprastus savo darbus. Šie aparatai leidžia žmonėms normaliai funkcionuoti visuomenėje“, – teigia prof. K. Ručinskas.

„Visas ciklas apima labai platų gydymo spektrą – nuo ūmaus iki lėtinio širdies nepakankamumo. Tyrinėjome pagalbinių kraujotakos priemonių taikymą tiek ūmioje, tiek lėtinėje fazėje, pereinant į transplantaciją. Mano sritis – ekstrakorporinė membraninė oksigenacija. Tai – dirbtinės kraujotakos technika, kurios imamės pirmiausia, gydydami ūmų širdies nepakankamumą – miokardo infarktą, kada ligonį ištinka kardiogeninis šokas. Kaip minėjo mano kolegos, moksliniai tyrimai šioje srityje prasidėjo gerokai anksčiau. Tai buvo profesorių Vytauto Jono Sirvydžio, Algimanto Marcinkevičiaus, docento Alio Baublio darbai. Vienu metu Pabaltijyje turėjome stipriausias pozicijas, į mus kreipdavosi konsultacijų, mūsų klinika buvo viena iš nedaugelio Europoje, taikiusių minėtą techniką vyresnio amžiaus žmonėms. Tuo metu tai buvo inovatyvu“, – prisimena prof. R. S. Samalavičius.

Komandinis darbas – galimybė dovanoti gyvenimus

Anot Medicinos fakulteto mokslininkų, gydant širdies nepakankamumą turinčius pacientus be galo svarbu komandiškumas. „Nors kiekvienas darbuojamės šiek tiek skirtingose srityse, esame vienodai atsakingi, mus jungia bendras tikslas – širdies nepakankamumo išgydymas. Pavyzdžiui, su profesoriumi Kęstučiu Ručinsku esame širdies chirurgai ir mūsų tiesioginis darbas yra susijęs su mechaninių pagalbinių prietaisų prijungimu, stebėjimu, kaip po prijungimo keičiasi pacientų imuninis atsakas, taip pat – pacientų paruošimu transplantacijai. Atlikdami mokslinius tyrimus analizuojame, kaip mums sekasi, ką galima padaryti geriau ir t. t. Visa tai – tęstinis darbas, kurio etapuose dalyvauja ištisa komanda“, – pasakoja doc. V. Janušauskas.

VU Medicinos fakulteto archyvo nuotr.

Prof. P. Šerpytis prisimena ir nelengvą Covid-19 pandemijos laikotarpį, kai sunkiausiems pacientams reikėjo taikyti ekstrakorporinę membraninę oksigenaciją. „Tai buvo tiltas į išsigelbėjimą. Profesoriaus Roberto S. Samalavičiaus suburta komanda – didžiulis indėlis į išgelbėtas žmonių gyvybes. Turėjome stipriausią patirtį regione. Šiandieną profesorius yra kviestinis lektorius daugybėje konferencijų, dalinasi savo patirtimi“, – sako prof. P. Šerpytis.

Mokslininkai papasakojo ir apie įsimintinesnius, sudėtingesnius atvejus iš savo klinikinės praktikos. „Yra tekę gelbėti vyresnio amžiaus pacientą – jį buvo ištikęs miokardo infarktas, turėjo širdies problemų iš anksčiau. Pacientui gilėjo kardiogeninis šokas, todėl prijungėme dirbtines kraujotakos priemones. Kontrapulsacija, pats paprasčiausias metodas, tąkart buvo sėkminga. Tuomet prijungėme sudėtingesnes priemones. Pacientas išgyveno dar 11–12 metų. Būta ir jaunos pacientės, susirgusios gripu ir patyrusios širdies raumens uždegimą (miokarditą), kuris komplikavosi kardiogeniniu šoku bei dideliu širdies nepakankamumu. Medikamentai nepadėjo, taigi pritaikėme kontrapulsaciją. Šiai nesuveikus, pasitelkėme  ekstrakorporinės mechaninės oksigenacijos metodą, ir mergina išgyveno. Tai – padovanoti gyvenimai“, – pavyzdžiais iš klinikinio darbo pasidalino prof. P. Šerpytis. Prof. K. Ručinskas prisiminė ir jaunos moters Aistės Štaraitės, kuriai buvo atlikta širdies transplantacija, istoriją: „Dėl širdies dilitacinės kardiomiopatijos Aistei reikėjo prijungti dirbtinį skilvelį. Tuomet jai buvo atliktas širdies persodinimas. Apie savo istoriją viešai kalbėjusi spaudoje, šiandieną Aistė yra Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos prezidentė, daug važinėja, skaito paskaitas. Visa mūsų patirtis susideda iš tokių sėkmingų pavyzdžių. Nėra vienodų atvejų, kiekvieną kartą reikia priimti skirtingus sprendimus“, – sako profesorius.

Jauniesiems mokslininkams – kuo labiau plėsti akiratį

„Mokslas eina išvien su praktika. Reikia turėti motyvacijos, nusiteikimo, būti psichologiškai pasirengusiam, apsiginklavusiam moksline intuicija, stengtis padaryti viską, kas įmanoma, ir, žinoma, išlikti etiškam, visuomet žiūrėti į pacientą su empatija. Be to, kiekvienas esame pedagogas, turime mokytojus, kuriuos gerbiame, ir stengiamės perduoti patirtį kolegoms. Kuo daugiau jaunas mokslininkas, gydytojas praktikas sukaups patirties, tuo geriau. Esame laimingi, būdami Vilniaus universiteto, turinčio tokias gilias tradicijas, dalimi ir galėdami prisidėti prie mokslo pažangos“, – patarimais jauniesiems mokslininkams dalinasi prof. P. Šerpytis.

Anot doc. V. Janušausko, mokslininko tikslas – padėti surasti atsakymus. „Susidūrus su problema, ne visada aišku, kaip ją spręsti, ne visus atsakymus galima rasti vien literatūroje. Klinikiniai tyrimai ir kyla iš šio esminio poreikio – noro padėti pacientams. Jauniesiems kolegoms norisi patarti: rūpinkitės savo pacientais, ieškokite atsakymų“, – sako jis.

„Vienas svarbiausių dalykų gyvenime – platus akiratis. Man pasisekė, kad teko stažuotis įvairiose JAV ligoninėse: Deboros Širdies ir plaučių chirurgijos centre Browns Mills, UMass Memorial ligoninėje Vusteryje (Masačusetsas), Bostono vaikų ligoninėje (Harvardo universitetas) ir kt. Metus laiko praleidau Ospedali Riuniti Bergame, Italijoje. Teko stažuotis ir Ciuricho universitetinėje ligoninėje, Rėgensburgo universitetinėje ligoninėje, La Pitie Salpitriere (Sorbonos universitetas) Paryžiuje. Kolegos taip pat stažavosi geriausiose pasaulio klinikose“, – pasakoja prof. R. S. Samalavičius.

Prof. P. Šerpytis džiaugiasi, kad Skubios medicinos bei Širdies ir kraujagyslių klinikos rengia bendrus mokslo projektus su Leipcigo širdies centru, Varšuvos kardiologijos institutu, Amsterdamo universitetu, Ichako Rabino medicinos centru Izraelyje, Hadasos medicinos centru Jeruzalėje, Arizonos universitetu ir kitomis pažangiu mokslu pasižyminčiomis institucijomis.

Anot prof. R. S. Samalavičiaus, panacėjos nėra niekur. „Žinoma, šiandieną – laikai visai kitokie. Mūsų kartoje būdavo taip, kad gavę kokią naują knygą ar straipsnį vieni su kitais dalindavomės. Dabar prieiga prie literatūros šaltinių yra daug lengvesnė. Bet, kaip minėjau, akiračio plėtimas susideda ne vien iš knygų ir skaitymo. Svarbiausia – pabūti įvairiose pasaulio klinikose, pabendrauti su kolegomis iš svetur, pamatyti, kaip dirbama, ir perimti bei derinti geriausias praktikas. Tik tada susiformuoja platus akiratis, pradedama kitaip žiūrėti į darbą, randama bendraminčių, su kuriais galima pasitarti kritinėse situacijose“, – sako profesorius.