Jei mokyklą lygintume su orkestru, pirmaisiais smuikais jame griežtų mokytojai, tačiau grojimo visumą lemiantis dirigentas, be abejo, būtų mokyklos vadovas. Pasak Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto docento ir Vilniaus lopšelio-darželio „Jurginėlis“ direktoriaus Sergejaus Neifacho, mokyklos vadovas šiais laikais yra ne tik administratorius, bet ir vadybininkas, verslininkas, savotiškas architektas, kuris geba sukurti savo mokyklos viziją.
Apie tai, kas yra švietimo lyderystė ir kodėl mokyklų vadovams verta giliau išmanyti švietimo sistemą, kalbamės su doc. S. Neifachu ir profesore Lilija Duobliene, vadovaujančia švietimo politikos ir lyderystės magistrantūros studijoms VU.
Gerbiamas Sergejau, esate praktikas, pats vadovaujate švietimo įstaigai. Kodėl, Jūsų manymu, mokyklų vadovams reikalingas dar ir teorinis švietimo lyderystės išmanymas?
Doc. S. Neifachas: Vadovas šiandien yra ne vien administratorius, bet ir vadybininkas, verslininkas – jo kompetencijų laukas yra labai išsiplėtęs. Labai svarbu, kad perpratęs švietimo politiką vadovas gebėtų savo įstaigą pozicionuoti: parodyti jos išskirtinumą, kryptį kitų ugdymo įstaigų kontekste, mokėtų pritraukti mokytojų ir kitų mokyklai reikalingų darbuotojų. Ir kad tie žmonės iš tiesų patikėtų tuo, kas yra daroma ne tik „ant popieriaus“, dokumentų pagrindu, bet ir rodant lyderystę. Švietimo lyderis – lyg architektas, menininkas, kuris geba sukurti, tarsi nulipdyti kūrinį – savo mokyklos viziją.
Kaip Jūs pats tapote vadovu? Esate lopšelio-darželio direktorius – koks buvo Jūsų kelias į lyderystę?
Doc. S. Neifachas: Bet kurio švietimo vadovo kelionė į lyderystę, ko gero, prasideda nuo studijų. Konkrečiai savo kelią siečiau su bakalauro, magistrantūros ir galbūt doktorantūros studijomis. Jų metu įgyjamas žinojimas nuolat tarsi šnibždėjo į ausį, kad visa tai turėčiau įgyvendinti ir praktiškai, dalintis su kitais. Manyčiau, kad pagrindinė lyderystės idėja siejama su pasekėjų atradimu ir bendruomenės formavimu. Kita vertus, norėjau sukurti tokią ugdymo įstaigą, kurioje iš tikrųjų būtų gera ne tik pagrindiniams jos dalyviams – vaikams, bet ir mokytojams, ugdytinių tėvams – visiems! Apie 15 metų dirbdamas akademinį darbą vis klausiau savęs, kokia galėtų būti šiuolaikinė ugdymo įstaiga, kuo ji būtų ypatinga, ir pabandžiau savo idėjas ir žinojimą pritaikyti praktikoje.
Doc. Sergejus Neifachas. R. Didaitės nuotr.
Biudžetiniam lopšeliui-darželiui „Jurginėlis“ vadovauju jau šešti metai: džiaugiuosi sutelkta bendruomene ir tuo, kad mano komunikuojamos įžvalgos nėra suvokiamos kaip primestos, jos susisieja su realiu gyvenimu. Įgyvendinome įvairių iniciatyvų, atradome vieni kitus – skirtingų kartų ir kultūrų žmonės puikiai sutaria tarpusavy. Lyderystę suvokiu ne tik kaip savo, vadovo, veiklą, bet ir kaip bendruomenės narių iniciatyvas. Svarbiausia švietimo darbuotojui yra jausti šalia esančius žmones, kurie, stengdamiesi įgyvendinti numatytus tikslus, pasiekia ir savo ūgtį: lyderystė nėra stovėjimas vietoje – tai augimas. Kiek teko pačiam augti, baigus skirtingas studijų pakopas edukologijos, verslo vadybos, švietimo politikos srityse, ta ūgtis mane ir motyvavo skleisti norą augti kitų žmonių veiklose. Kai subrendi mintimis ir tam tikrais atradimais, džiaugiesi, kad tai siejasi su kitų žmonių pasitikėjimu, jų noru patirti kai ką naujo ir drąsa nebijoti kasdienių iššūkių, kurių švietime yra labai daug.
Gerbiama Lilija, būdama mokslininkė į ugdymo problemas gilinatės plačiame švietimo filosofijos ir politikos kontekste. Vadovaujate VU Filosofijos fakultete vykdomai edukologijos programai, kurios viena iš šakų ir yra švietimo politikos ir lyderystės magistrantūros studijos mokyklų vadovams. Jūsų požiūriu, kodėl vadovams verta baigti šias studijas – ką jos jiems suteiks?
Prof. Lilija Duoblienė: Studijos parengtos taip, kad sudarytų tinkamiausias sąlygas vadovams įsisavinti kuo aktualesnę informaciją: nuo teorinių pagrindų, reikalingų dabarties idėjoms ir į ateitį nukreiptoms perspektyvoms suprasti, iki praktinių pavyzdžių – tiek tų, kuriais verta sekti, tiek tų, kurių reikėtų vengti. Čia susiejami akademinis ir kasdienis „mokyklinis“ turinys, teorijos tarnauja praktikai pastiprinti, padeda plačiau suvokti dabarties kontekstą ir įgyti interpretacinį bei tiriamąjį įrankį. Greta paskaitų rengsime forumus, kuriuose programos dalyviai ir mokslininkai dėstytojai dalinsis patirtimi – unikaliais ir tipiniais atvejais, kuriuos bus galima įsivertinti iš skirtingų pozicijų, ieškoti jiems tikslesnių paaiškinimų ir racionalesnių bei teisingesnių sprendimų. Programa užtikrina visas galimybes ir suteikia instrumentus tapti ir būti sėkmingu vadovu kupinoje iššūkių dabarties švietimo sistemoje ir konkrečioje institucijoje: išmoko telkti komandą, kurti demokratišką bendruomenės lauką.
O kodėl mokyklų vadovams reikėtų išmanyti, pavyzdžiui, šiuolaikinę ugdymo filosofiją, kurią dėstote, arba kitas ugdymo teorijas?
Prof. L. Duoblienė: Suprantama, vadovai dažniausiai remiasi praktine patirtimi – mokosi sumuodami įvairias patirtis, tačiau yra ir kita mokymosi pusė: teorija dažnu atveju leidžia kur kas greičiau susigaudyti, suprasti, pamatyti reiškinį iš skirtingų perspektyvų ir galiausiai padaryti tinkamiausią sprendimą. Štai todėl tokie dalykai kaip ugdymo filosofija, švietimo sociologija, švietimo vadyba ir politika yra ne ką mažiau svarbūs, atveriantys kitą, daug turtingesnį pasaulyje vykstančių įvykių ir, žinoma, švietimo įvykių matymą.
Prof. Lilija Duoblienė. E. Kurausko nuotr.
Ypač tai svarbu dabartiniu laikmečiu, kurį mes jau pradedame vadinti antropocenu. Taigi žinios apie jį, kaip jis keičia žmogaus, o sykiu ir mokinio, mokytojo sampratą, tampa itin reikšmingos. Kokius santykius atskleidžia kaip pamatinius kuriant saugią, darnią, tvarią aplinką žmogui, gamtai ir visai planetai. Persvarstomas ir technologijų vaidmuo šiame procese. Niekas kitas taip, kaip švietimas ir jo deklaruojama filosofija, būties, pažinimo ir etikos teorijos, vertybės bei nauji idėjų įveiklinimo instrumentai, neužtikrins tolesnės teisingos visuomenės raidos, jos optimalios krypties.
Doc. S. Neifachas: Kai patys mokėmės švietimo lyderystės, per tris minutes reikėjo išmokti įtikinti žmogų, kad tavo įstaiga yra išskirtinė, ir paaiškinti kodėl: gebėti ją tinkamai pozicionuoti, pristatyti gana plačioje švietimo platformoje. Dabartinės studijos yra labai pagilintos ir pritaikytos visoms reikmėms – tiek politikos analizės, tiek vadybinio strateginio proceso, tiek ugdymo turinio valdymo, tiek mikroklimato suvokimo išmanymui. Jos įgalintų vadovą ne tik teoriškai atnaujinti savo kompetencijas, bet ir suteiktų praktinių įžvalgų: vadovaudamas arba tik pradedantis vadovauti ugdymo įstaigai žmogus turėtų galimybę susikurti tinklaveiką tarp visų tos programos dalyvių. Studijų metu bus galima dalintis praktine patirtimi ir susieti ją su naujais analizės būdais ir metodais, kurie paskatintų vadovą prisiliesti prie mokslo pasaulio: išmokti savo mokykloje atlikti tyrimą, analizę, išskirti tam tikrus strateginius elementus.
Komentarų nėra. Būk pirmas!