„Gėjų mokslas“ – tokią antraštę lyčių studijoms klijavo televizija „Info TV“. Taip, ko gero, pagalvoja ne vienas mažiau išsilavinęs Lietuvos gyventojas. Ši akademinė disciplina viešojoje erdvėje dažnai apipinama skandalais, nėra vertinama kaip kitoms studijų kryptims – tokioms kaip fizika, filologija ar politikos mokslai – lygiavertė mokslinių tyrimų sritis. Būtent todėl Vilniaus universiteto (VU) naujienų portalas aiškinasi šio reiškinio priežastis ir domisi, ar valstybei iš viso reikalingi tokį išsilavinimą įgiję specialistai.

Kas tai?

Viena pagrindinių lyčių studijų charakteristikų – tarpdiscipliniškumas. „Jų turinį nulemia žmonės, kurie dirba struktūroje, užsiimančioje lyčių studijų tyrimais. Jeigu paanalizuotumėme universitetus, kuriuose veikia moterų arba lyčių studijų centrai, pastebėtume, kad konkrečių tyrėjų interesai atsispindi bakalauro ar magistro programose, doktorantūros disertacijose“, – teigia VU Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė.

Anot Lyčių studijų centro lektoriaus Donato Paulausko, Vidurio Europos universitete įgijusio lyčių studijų magistro laipsnį, šiai disciplinai būdinga kritiška nelygybės ir priespaudos formų, susijusių su lyčių normomis, analizė. Nagrinėjamas socialinis pasaulis, tapatybės, galios santykiai, reprezentacijos, žinojimo tradicijos ir panašiai.

D. Paulauskas. A. Skirmantės nuotr.

Lektoriaus manymu, lyčių studijos nėra tapačios lyčių lygybei. „Kaip koncepcija lyčių lygybė minimoje akademinėje disciplinoje užima labai svarbią vietą, tačiau nebūčiau linkęs laikyti jos centrine ašimi, nes lyčių studijos yra labai įvairios, jungiančios labai platų temų, problemų ir jų sprendimo galimybių spektrą“, – sako lektorius.

D. Paulauskas ne tik domisi Queer teorija, LGBTIQ vizualumo politikos studijomis, bet ir tyrinėja Vakarų feministinių bei LGBT judėjimų istoriją. Pasak jo, lyčių studijos kilo iš 8-ajame dešimtmetyje atsiradusių moterų studijų. Vėliau pradėta domėtis vyrų patirtimis, vyriškumo normomis, lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių, interseksualių ir queer [1] žmonių (LGBTIQ) padėtimi.

„Lyčių studijas galima rasti daugelyje sričių ir disciplinų – istorijoje, politikos moksluose, filosofijoje, sociologijoje, psichologijoje. Jos plečiasi ir vis labiau apima ne tik humanitarinius ar socialinius mokslus. Baigtinio lyčių studijų apibrėžimo dabar pateikti nepavyktų“, – mano D. Paulauskas.

Dėl žinių trūkumo

Lietuvos žiniasklaidoje, politinėse diskusijoje ir kai kurių visuomenės grupių pokalbiuose ne tik lyčių studijos, bet ir apskritai lytiškumą, LGBT ar moterų teises gvildenantys klausimai dažnai pateikiami paviršutiniškai, marginalizuotai, supriešinami su „tradicinėmis vertybėmis“.

D. Paulauskas teigia, kad vis dar neturime „saugių“ šio spektro temų: „Net ir parlamentarės, inicijavusios Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, konservatorių buvo kaltinamos šeimos griovimu. Kalbėjimas apie mažą moterų skaičių vadovaujančiose pozicijose laikomas radikaliu, nes juk Prezidentė – moteris.“ Jis priduria, kad esama ir to, jog vieni su lyčių studijomis susiję dalykai puolami aršiau nei kiti. Objektyvaus dėmesio trūksta translyčiams ir interseksualiems (gimusiems su abiejų lyčių požymiais) žmonėms.

Komentuodamas viešąjį diskursą, lektorius pakartoja nuvalkiotą ir akivaizdų faktą – žurnalistai mėgsta sensacijas. „Mums trūksta brandžios žiniasklaidos, kuri šviestų, informuotų savo skaitytojus, o ne žaistų jų emocijomis ir skatintų paranojiškas nuotaikas. Lyčių studijų turinį šalyje supranta tik saujelė akademikų, studentų ir aktyvistų. O kai kurios žiniasklaidos priemonės jas paverčia eiline reitingų bomba – „va, gėjai dar ir savo mokslo užsimanė“, – apgailestavo lektorius.

Prof. D. Leinartė. V. Jadzgevičiaus nuotr.

Prof. D. Leinartė, aptardama lyčių studijų situaciją Lietuvoje, siūlo įsivaizduoti, kas būtų, jei valstybės universitetuose nebūtų rengiami fizikai ir chemikai, o šiomis temomis kalbėtų visi, kas nori. „Tai būtų visiška profanacija ir skambėtų vien mėgėjiškos kalbos. Tik parengti specialistai gali sudaryti sąlygas konstruktyviai diskusijai. Kaip galima reikalauti apie šiuos dalykus kalbėti rimtai, jei nėra kam to daryti?“ – retoriškai klausia ji. Žurnalistai, anot jos, nėra pajėgūs plėtoti dialogo, nes pasiklysta tarptautiniuose dokumentuose, nežino pagrindinių aktualijų.

Žvelgiant plačiau, profesorės nuomone, kita šio populizmo priežastis – moterų teisių ir LGBT judėjimų suplakimas į vieną. Anot jos, abu priklauso žmogaus teisių aktyvizmo sričiai, abu turėtų būti gerbiami, tačiau jų priemonės, veiklą reglamentuojantys tarptautiniai dokumentai, tikslai ir uždaviniai skiriasi. „Pirma, tai yra neprofesionalu, antra, toks gretinimas nėra tikslus. Patekęs į provincialių žmonių rankas, jis skatina marginalizaciją abiejų judėjimų atžvilgiu“, –  įsitikinusi D. Leinartė.

Svarstydamas, kaip atsikratyti „gėjų mokslo“ etiketės, D. Paulauskas pateikia ir kitą požiūrį. „Manau, netinkamiausias kelias bandant atsikratyti šio požiūrio būtų „atvirkštinė reakcija“, t. y. primygtinis bet kokių asociacijų su LGBT asmenimis vengimas. Taip į paraštes nustumtume didelę savo studijų dalį ir gilintume LGBT asmenų stigmatizaciją“, – sako jis.

Poreikis

Lietuva yra vienintelė ES narė, kurios nė viename universitete nedėstoma lyčių studijų disciplina. Ne kartą bandžiusi tokią patvirtinti, prof. D. Leinartė visada susidurdavo su dideliu pasipriešinimu. „Pirmiausia reikia, kad Švietimo ir mokslo ministerija lyčių studijas pripažintų kaip mokslą, kaip atskirą studijų kryptį“, – vieną iš sąlygų pateikia profesorė.

VU lyčių studijų kursas siūlomas kaip bendrasis universitetinis dalykas. Pasak prof. D. Leinartės, atėjus metui rinktis, laisvos vietos užpildomos per keliolika minučių. Lyčių studijų centre dėstytos ir kitos disciplinos. „Per visą centro gyvavimo laikotarpį dėmesys šioms studijoms nebuvo atslūgęs. Studentus domino vyriškumas, moterų ir priklausomybių tyrimai, lyties ir komunikacijos aspektai“, – prisimena D. Leinartė.

Diskusijose apie „nepraktiškas“ studijų programas dažnai pasiteiraujama: „O ką veiksi gavęs/usi diplomą?“ Į šį nerašytą rinkos reikalavimą visus absolventus paversti specialistais D. Paulauskas žvelgia skeptiškai. Anot jo, žmogus, akademiškai įsitraukęs į lyčių studijas, pats savaime yra siekiamybė, o žinių kūrimas darbo rinkoje neturėtų būti laikomas antrarūšiu.

„Lyčių studijų tyrėjai visų pirma reikalingi akademinėje erdvėje analizuojant tiek teorines, tiek „degančias“ socialines problemas.  Be to, lygių galimybių, lyčių lygybės, žmogaus teisių ekspertai savo nišą gali rasti valdžios, nevyriausybinėse, visuomenės tyrimų institucijose ir Lietuvoje, ir užsienyje. Pagaliau jie reikalingi tam, kad atsirastų daugiau žmonių, galinčių šviesti visuomenę, kad kam nors leptelėjus „gėjų mokslas“ nepultume į paniką, o tiesiog nusijuoktume“, – apibendrina lektorius.

[1] Queer terminą apibrėžti nėra lengva. Anot prof. Artūro Tereškino, jis apibūdina ne tik tuos, kurie įgyvendina nenormatyvinį seksualumą, bet ir tuos, kurie priešinasi visoms galios hierarchijoms ir priespaudos formoms.