2020 m. Nobelio taikos premija paskirta Pasaulinei maisto programai (PMP). Kova su badu, siekis gerinti žmonių gyvenimo sąlygas konfliktinėsė teritorijose ir tikslas, kad maisto trūkumas netaptų konfliktų ir karų ginklu – tai nuopelnai, išvardyti Nobelio taikos premijos komiteto pranešime.

Aplenkė lyderius

Ši Jungtinių Tautų (JT) agentūra neminėta tarp laukiamų premijos gavėjų, sąrašuose lyderiavo Pasaulinė sveikatos organizacija ir Greta Thunberg – tai yra pastarųjų metų aktualijos, kurių viena susijusi su vis dar neįveikta pandemija, o kita – su vėl suaktualintomis diskusijomis apie klimato kaitos problemas. Pastarosios, beje, kad ir kaip neįprasta mūsų bėgančiame pasaulyje, nėra naujos – Nobelio taikos komitetas jau 2007 m. įteikė Taikos premiją Tarpvyriausybinei klimato kaitos komisijai (irgi JT dariniui) ir Alui Gore’ui.

Tad PMP nėra pirmoji JT agentūra ar organizacija, gaunanti Nobelio taikos premiją. Net dukart ją yra gavusi JT Pabėgėlių agentūra (1954 ir 1981), taip pat UNICEF (1965), apdovanota „už solidarumo tarp žmonių siekį“, Tarptautinė darbo organizacija (1969), atkreipusi dėmesį į socialinio teisingumo svarbą, ir JT Taikos palaikymo pajėgos (1988), nes norėjosi Šaltajam karui baigiantis tikėti augsiančia JT galia. Pagaliau 2001 m. premiją gavo ir visos JT kartu su jos tuometiniu generaliniu sekretoriumi Kofi Annanu – už tvarkingesnio ir taikingesnio pasaulio kūrimą. Kiek sudėtinga, žinoma, su taikingesnio pasaulio kūrimu, nes praėjus devyniolikai metų Taikos premiją tenka skirti kovojantiems su badu ir neprivalgymu – problema, dėl kurios aktualumo, deja, nėra ir negali būti diskusijų.

PMP yra didžiausia humanitarinės pagalbos organizacija, kovojanti su badu ir besirūpinanti maisto saugumu. Vien 2019 m. pagalbą iš šios programos gavo bene 100 milijonų žmonių 88 pasaulio valstybėse. Ir praėję metai nebuvo šiais skaičiais kuo išsiskiriantys, panašus kiekis pagalbos sulaukė ir ankstesniais metais.

PMP sprendžia bado problemą

PMP įsteigta beveik prieš 60 metų – 1961-aisiais tuometinio JAV prezidento Dwighto Eisenhowerio paraginimu, o formaliai savo veiklą pradėjo po dvejų metų. Programos dėmesio centre visų pirma buvo kataklizmai, gamtinės ar pačių žmonių sukeltos katastrofos ir krizės, reikalavusios greito bazinio humanitarinio atsako: ar tai būtų 2004 m. cunamis, nušlavęs 14 valstybių teritorijas, siaubingas 2010 m. žemės drebėjimas Haityje, palikęs iki 3 mln. žmonių be pastogės ir bet kokio pragyvenimo šaltinio, ar 2011 m. sausra, o paskui badas Somalyje ir aplinkinėse teritorijose, ar Ebolos pandemija Vakarų Afrikoje, ar šiuo metu vykstantys konfliktai Pietų Sudane, Jemene, Sirijoje, šiaurinėje Nigerijoje.

Organizacijos biudžetas, kitaip nei kai kurių kitų JT agentūrų, sudarytas vien iš savanoriškų mokėjimų iš valstybių bei privačių donorų, jos administracinės, išlaikymo sąnaudos yra vienos mažiausių tarp tokio tipo organizacijų, o jos sukurtomis tiekimo grandinėmis naudojasi ir kitos humanitarinės organizacijos.

Šiuo metu, pačios PMP teigimu, 690 mln., tai yra 9 proc., viso pasaulio gyventojų badauja, ir šie skaičiai nemažėja. Nepaisant to, kad JT yra išsikėlusios tikslą iki 2030 m. nebeturėti badaujančių žmonių, dabar prognozuojama, kad tendencijoms nesikeičiant tais metais skaičius sieks 840 milijonų.

Be to, maisto saugumas susijęs ne tik su maisto prieinamumu, jis turi būti tinkamas, maistingas, subalansuotas. O tokio maisto – nuolatos, maistingo ir pakankamais kiekiais – negauna apie du milijardus pasaulio žmonių. Ir mes dar net nepradedame šnekėti apie sveiką maistą.

Susiduriama su kompleksinėmis problemomis

PMP kartais kritikuota dėl netiesioginės paramos korumpuotiems režimams, kai parama naudojamasi nesąžiningai ar per ją realizuojami savanaudiški politiniai tikslai. Tai problema, su kuria susiduria daug tarptautinių organizacijų, dirbančių sudėtinguose regionuose ir situacijose, pasižyminčiose ir itin prastu valdymu. Kaip suteikti pagalbą žmonėms, neįgalinant piktnaudžiaujančio elito ir nepalaikant autoritarinių režimų? Skaidrumo, atskaitomybės principai aiškūs, tačiau jų realizavimas kompleksiškai sudėtingomis sąlygomis keblus.

Problemiška ilgą laiką buvo ir tai, kad milžiniškas maisto kiekis atvežamas iš kitur. Taip nukenčia smulkūs vietiniai maisto augintojai ir gamintojai. Todėl pastaruoju metu PMP diegia naujas programas, ieškančias ilgalaikių sprendimų. Pavyzdžiui, suteikia galimybių žmogui pačiam spręsti, ką įsigyti (vadinamoji cash and in-kind pagalba), ir taip kartu keičia savo prieigą nuo vakariečiams įprastos humanitarinės pagalbos (angl. aid) prie ilgalaikės paramos (assistance). Suvokiama, kad nors ir kokia svarbi yra greita reakcija krizinėse situacijose, didžiajai daliai badą patiriančių žmonių tai yra nuolatinė problema, susijusi su bendra socialine, ekonomine ir saugumo situacija. O šiais metais prisidėjo dar ir pandemijos keliami iššūkiai.

Kartu ši premija parodo nuoseklų ilgalaikį Nobelio taikos premijos komiteto požiūrį į saugumą, kai priimama ne į valstybes, o į žmones ir jų gerovę orientuota vadinamoji žmogiškojo saugumo (human security) perspektyva. Jame valstybių interesas niekad neturi užgožti žmogaus ir žmonių interesų, o taikus gyvenimas nėra tiesiog karo nebuvimas, taika reiškia orų, ekonomiškai saugų, sveikatą stiprinantį, aplinkai jautrų ir bendruomenišką gyvenimą. Dėl to tarp Taikos premijos laureatų rasime besirūpinančių vietinių tautų ir bendruomenių teisėmis, moterų įgalinimu, kovojančių su seksualiniais nusikaltimais, besirūpinančių klimato kaita ar sudarančių sąlygas siekti finansinio savarankiškumo.

Tad ir rūpinimasis maisto saugumu reiškia ne tiesiog gerovės didinimą žmonėms, o visų pirma – taikos pasaulyje kūrimą, bandant suardyti ydingą ratą, kai karai ir konfliktai sukuria badą ir nepriteklių, ir tas situacijas, kai pats badas ir nepriteklius atveda prie karų ir konfliktų. Tad pasaulis be badaujančių žmonių niekada neegzistuos, jei nebus taikos, bet taika nebus tvari, jei nebus rūpinamasi visapusišku žmonių saugumu. Bent jau tokią žinią šiemet mums (vėl) nusiuntė Nobelio taikos komitetas.