Matematikos ir informatikos fakulteto Matematinės informatikos katedros docentas Vilius Stakėnas išrinktas geriausiu 2012 m. šio fakulteto dėstytoju. V. Stakėnas skaito tikimybių teorijos, kriptografijos ir kitus kursus, yra parašęs vadovėlių moksleiviams ir studentams, mokslo populiarinimo straipsnių ir knygų.

Esate išrinktas geriausiu fakulteto dėstytoju. Dirbate mokslinį darbą, rašote knygas. Kas Jums labiau patinka, dėstyti ar dirbti mokslinį darbą?

Tas geriausio dėstytojo vardas man kelia šypseną, nereiktų į tai labai rimtai žiūrėti. Titulas skolintas iš sporto pasaulio. Esu išrinktas atlikti šį vaidmenį.

Darbas su studentais kelia daugiau emocijų, nes tai kontaktas su žmonėmis. Matai, kad padedi jiems daugiau suprasti, jų akys sužvilga. Tada pajunti pasitenkinimą darbu. O mokslinis darbas – daugiau iš smalsumo. Taip klostosi gyvenimas, kad aš daugiau laiko skiriu dėstymui ir rengimuisi dėstyti, studijoms negu moksliniam darbui.

Kokie dabar studentai? Ar per paskutinius 20 metų išryškėjo kokios naujos tendencijos?

Taip, mano nuomone, jie keičiasi. Bent jau mano studentai labiau nori pažinti, trokšta tikrų žinių. Man rodos, požiūris į mokslą, palyginti su studentų prieš 5–6 metus, daug rimtesnis.

Kas Jūsų darbe sunkiausia, sudėtingiausia?

Buvo toks žymus matematikas pedagogas George‘as Pólya, kuris parašė straipsnį apie tai, kaip reikia dėstyti matematiką. Jis teigia, kad dažnai dėstome studentams dalykus, kurie mums jau seniai aiškūs ir atsibodę, daugelį kartų kartoti, bet jie tai girdi pirmą kartą. Todėl reikia pasistengti apsimesti, kad ir jūs tuos dalykus atrandate pirmą kartą. Tada jūsų entuziazmas persiduos studentams ir poveikis bus daug stipresnis. Tai nėra visada lengva, bet tikrai veikia.

Kas svarbiausia norint būti geru dėstytoju?

Tai nesikeičia nuo pirmo gero dėstytojo, galbūt nuo matematiko Talio ar filosofo Sokrato, laikų. Svarbiausia du dalykai. Vienas dalykas – geras savo srities išmanymas, turi išmanyti daug daugiau, nei perteiksi savo klausytojams. O kitas dalykas – entuziazmas, turi domėtis ir žavėtis savo dėstomu dalyku.

Kokius naujus iššūkius matote dėstytojo profesijoje vykstant globaliai konkurencijai? Juk dabar studentai gali pasiklausyti geriausių dėstytojų paskaitų kad ir iTunes? Ar nurodote jiems kitus informacijos šaltinius?

Žinoma, nurodau. Savo tikimybių teorijos kursą skaitydamas nurodau trijų sluoksnių literatūrą: pirma, tai vadovėlis, tinkantis pirmai pažinčiai, paskaitų konspektai, kai ta teorija išdėstoma griežčiau, ir dar daugiau tiems, kurie nori visai pasinerti į šią sritį. Nors esu didelis naujų technologijų entuziastas, bet nemanau, kad gyvą bendravimą su išmanančiu ir mylinčiu savo dalyką žmogumi tam, kuris nori suprasti, išmokti, gali pakeisti technologijos. Daug informacijos perduodame ne tik žodžiais ir ženklais, bet ir kitais būdais.

Kuo, Jūsų manymu, stiprus VU?

Mūsų fakultete šią savaitę vyko seminaras apie dėstymą, kurio metu pajuokavau, kad moku skaičiuoti iki vieno. 1975 m. įstojau į fakultetą, baigiau jį ir pradėjau dirbti, todėl nelabai žinau, kaip yra kituose universitetuose. Galiu kalbėti tik apie savo katedros kolegų darbą. Tai labai demokratiškas, paprastas, dalykiškas bendravimas su studentais.

Ar tai buvo Jūsų svajonių darbas?

Nepasakyčiau, kad mane domino tik matematika. Visada jutau baimę įsisprausti į per daug siaurą sritį, jutau tarsi renesanso laikų ilgesį, kai žmonės išmanė beveik visas sritis. Ir būdamas moksleivis ir studentas matematika domėjausi gal labiau nei kitais dalykais todėl, kad jaučiau, jog šioje srityje esu gabesnis, galiu daugiau pasiekti. Dėstytoju tapti gal ir nesvajojau, bet tie, kurie pasirenka mokslo kelią, dažnai ir tampa dėstytojais. Buvo toks žymus XIX a. matematikas tikimybių teorijos srityje – S. D. Poissonas, kuris pasakė, kad gyvenimas yra geras dėl dviejų dalykų: dėl galimybės tyrinėti matematiką ir dėl galimybės ją dėstyti.

Kas lėmė Jūsų pasirinkimą?

Galiu atsakyti labai konkrečiai. Kai buvau penktokas šeštokas, matematikos mokytoja liepė nuvykti į rajoninę matematikos olimpiadą. Kai netikėtai ten nugalėjau, supratau, kad šioje srityje esu gabesnis, norėjau nugalėti ir kitą kartą.Tada pradėjau ruoštis ir man viskas pradėjo patikti.

Jūs ir fotografuojate, filmuojate, domitės matematikos istorija. Kaip viską spėjate?

Gal todėl, kad nieko nederinu. Darau tai, apie ką tuo metu manau, kad reikia daryti. Impulsas daryti viena ar kita atsiranda be plano.

Fotografija irgi yra tarsi gyvenimo tyrinėjimo įrankis. Gyvenimas teka, o fotografija kartais leidžia sustabdyti tas prasmės smiltis gyvenimo tėkmėje. Nesu toks subrendęs fotografas, kad galėčiau sakyti, jog turiu savo stilių ir savo kryptį. Šiuo metu mėgstu ir rengiu fotografijos knygas.

Jūs ir knygų mėgėjas, skaitytojas, turite sukaupęs asmeninę biblioteką?

Šiuo metu jau kaupiu mažiau popierinių knygų. Nesu knygų mėgėjas dėl knygų. Mane domina gyvenimas, o knygos – tai tarsi langai į tą gyvenimą. Anksčiau, kai knygų buvo nedaug ir žmonės stengdavosi jas įsigyti, buvau labai įgudęs ir atpažindavau knygą iš kampelio. Dabar knygos mane domina ne kaip daiktai, kolekcionavimo objektas, bet kaip galimybė per jas kažką studijuoti, kažką sužinoti.

Kartais renkuosi knygas keistu principu, todėl, kad apie tai nieko nežinau. Šiaip daugiausia skaitau matematikos knygas, šiek tiek apie fotografiją, namuose nemažai romanų, kitokios literatūros.

Ko norėtumėte palinkėti studentams ir VU ateityje?

Perfrazuočiau S. D. Poissono tvirtinimą apie tai, kodėl gyvenimas yra geras. Jis skirtas matematikams, bet galima performuluoti, kad tiktų visiems universiteto bendruomenės nariams. Gyvenimas universiteto žmonėms turėtų būti ir, matyt, yra geras dėl dviejų galimybių: tyrinėti savo mokslą ir dalytis savo atradimais. Norėčiau palinkėti, kad tai niekada neatsibostų.