„Dieviškas puslapis žemėje“ – taip nuostabiai tiksliai buvo pavadinta Dievo tauta lotynų apeigų Mišiolo maldoje. Štai šį puslapį ir siekėme skaityti, vykdami į Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto projektą „Ad Fontes“ (Šatinių link) Kražiuose.

Iš tiesų, daug kam gali pasirodyti keistas šis sugretinimas: Maskva ir Kražiai. To mūsų klausė ir vienas į Kražius atvykęs radijo žurnalistas. Jam sunku buvo suvokti, kad ne visi rusai yra ortodoksai. Vis daugiau rusų atranda lotyniškosios Tradicijos grožį ir ieško užuovėjos nuo itin žemiškų politinių vėjų ant tvirtų Romos tikėjimo pamatų. Turbūt daugelis žino apie vienintelę tarybiniais metais Maskvoje veikusią katalikų Šv. Liudviko bažnyčią, kurios klebonu ilgus metus (1967-1990 m.) tarnavo lietuvis kun. Stanislovas Mažeika.

Šis legendinis tarp rusų katalikų kunigas dėjo tvirtus pamatus lotyniškosios liturgijos paveldo suvešėjimui rusų širdyse. Galime sakyti, kad šis kunigas ir pradėjo tiesti jaunų rusų kelią į Kražius. Šiuo metu rusai ir kitų tautybių katalikai Maskvoje džiaugiasi neogotikinio stiliaus katedra, kur mūsų choras reguliariai gieda grigališkąjį choralą per šv. Mišias. Šioje katedroje daug jaunų Maskvos katalikų jau gali visavertiškai įsilieti į liturginio atsinaujinimo judėjimą, kurio idėjos suformavo ir Kražių edukacinį projektą. Keletas žodžių apie tai.

Liturginis judėjimas atsirado Europoje XIX ir XX a. sandūroje. Anuo metu prasidėjo ne tik lotyniškojo sakralinio giedojimo – grigališkojo choralo – atgaivinimo darbas. Įvairiose šalyse buvo leidžiami maldynai, kurie pagelbėjo tikintiesiems sąmoningiau dalyvauti lotyniškajame rituale. Tėvai benediktinai tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje rengė ritualo komentarus, kurie perduodavo ritualo dvasinį dramatizmą. Tačiau netrukus šis liturginis judėjimas suskilo. Vieni šio judėjimo adeptai siekė edukuoti tūkstantmetėje liturgijoje dalyvaujančią liaudį; kiti – pačios šios liturgijos perrašymo ir supaprastinimo.

II Vatikano Susirinkimo konstitucija apie Šventąją Liturgiją „Sacrosanctum Concilium“ tapo geriausių šio judėjimo vaisių įtvirtinimu. Tačiau ilgainiui – kaip pažymėjo Benediktas XVI apie Susirinkimo interpretacijos, besiremiančios „trūkio hermeneutika“, klaidingumą – šie geri vaisiai ir paties Susirinkimo ketinimai daug kur pasaulyje buvo iškreipti. Čia nenagrinėsiu, kodėl taip įvyko ir kodėl Europos tapatybę rėmusi lotyniškoji Romos liturgija buvo pažeista pasaulietinių ideologijų, prasto skonio ir paprasčiausios netvarkos. Verčiau norėčiau pasidalyti šviesiais įspūdžiais apie Vilniaus universiteto inicijuotą Kražių projektą „Ad Fontes“, kuriame atradau vėl žydinčią lotyniškosios Europos savastį.

Iš tiesų pradinė liturginio judėjimo sėkmė buvo garantuota Viduramžiais Europos dvasinę gerovę sukūrusių benediktinų vienuolių, o mūsų laikais dvasinę Europos sveikatą dažnai spinduliuoja tikintys pasauliečiai intelektualai. Šiuo atveju – mūsų kaimynai lietuviai.

Atvažiavus į Kražius, mums, keturiems maskviečiams, buvo labai įdomu sutikti iniciatyvius pasauliečius, Vilniaus universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojus bei absolventus. Jie pasiekė iš tiesų įpūdingų ir solidžių rezultatų per septynerius šio projekto egzistavimo metus.

Taip pat buvo įdomu pamatyti, kaip šio projekto metu veikia kito garsaus vengrų pasauliečio intelektualo prof. Laszlo Dobszay (2006-2007 m. jis dalyvavo Kražių „Ad Fontes“ savaitėje) idėjos, aprašytos jo garsioje knygoje „Bugnini liturgija ir Reformos reforma“.

Daug dėmėsio Kražiuose buvo skiriama sakralinio lotyniškojo giedojimo praktikai. Pagirtina, kad Kražių projekto organizatoriai beatodariškai nekopijuoja vienuolinės, būtent prancūzų benediktinų, tradicijos. Kražių projektas restauruoja Europos katedrų liturginio giedojimo ir pačios liturgijos paveldą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje neabejotinai buvo puoselėjami šiam kraštui būdingi lotyniškojo ritualo savitumai. Džiugu, kad Jonas Vilimas, vienas iš giedojimo teorijos ir praktikos Lietuvoje mokytojų, šį istorinį Lietuvos paveldą sistemingai gaivina ir įgyvendina praktikoje. Taip pat pažymėtina, kad Kražių projekto organizatoriai kartu su profesoriumi L. Dobszay sudarė šiam projektui skirtą giesmyną „Officium Romanum ad usum laicorum“ (Romos rito giesmynas pasauliečiams).

Aišku, šioje akademinių tyrimų ir lotyniškojo giedojimo restauracijos dramoje buvo nuostabiausia įsitraukti į bendrą giedojimą. 80 motyvuotų ir daugiausia jaunų dalyvių sudarė įpūdingą chorą. Galime tik žavėtis, kad Kražių šventovėje, buvusiame moterų benediktinų vienuolyne, vėl skamba kelis tūkstantmečius tobulintos giesmės – laudis canticum (šlovinimo giesmė) – misterija.

Šiais metais „Ad Fontes“ dalyvius mokė Amerikos universiteto profesorius kun. dr. Robertas Skėris. Akivaizdu, kad garsas apie Vilniaus universiteto „Ad Fontes“ projektą Kražiuose pasiekė ne tik Maskvą, bet ir šioje srityje dirbančią geriausią profesūrą pasaulyje. Prof. R. Skėris yra Popiežinio muzikos instituto Romoje buvęs rektorius, Amerikos bažnytinės muzikos asociacijos prezidentas, artimas kardinolo Ratzingerio, dabar Benedikto XVI, bendradarbis. Jis skaitė „Ad Fontes“ dalyviams du solidžius aukščiausio universitetinio lygio kursus apie Romos ritualo ir giedojimo teologinius bei filosofinius pagrindus. Tokio autoriteto dalyvavimas neabejotinai stiprina Vilniaus universiteto „Ad Fontes“ projekto prestižą pasauliniu mastu. Šio profesoriaus atvykimas, beje, buvo reikšmingas ne tik studijų savaitės dalyviams. Mat prof. R. Skėris yra grynas lietuvis, kuris pirmą kartą lankėsi Lietuvoje.

Keletas žodžių apie Kražių projekto edukacinio proceso metodą. Visi dalyviai yra suskirstomi pagal giedojimo pajėgumą į tris grupes. Taip garantuojamas giedojimo mokymo veiksmingumas. Taip pat dalyviai turi galimybę pasirinkti dėstomus dalykus pagal individualų studijų interesą. Matyt, todėl Kražių vasaros akademijoje atostogoms nusiteikusiems prašlaičiams nėra kas veikti.

Sugrįžę į maskvietišką rutiną, jaučiamės įkvėpti „kražietiškos“ energijos. Sovietmečiu ir perestroikos metais lietuvių kunigų kurtas katalikiškas įdirbis Maskvoje naujai atgimė mūsų veikloje. Norime padėkoti Vilniaus universiteto žmonėms, ypač Filosofijos fakulteto lektoriui Mindaugui Kubiliui, taip pat idealistams verslininkams Šarūnui Skyriui, Vitalijui ir Daivai Milevičiams ir visiems, kurie pagelbėjo daugeliui, tarp jų ir mums, sudalyvauti jų palaikomame „Ad Fontes“ projekte. Tikrai ir nuoširdžiai galiu pasakyti – Vilniaus universiteto lotyniškoji šviesa pasiekė Europos kultūroje savęs ieškančią Rusiją.

Vasilij Prusacov, specialiai „Universitas Vilnensis“ iš Maskvos