Paulius Drungilas priklauso jaunajai matematikų kartai. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje pradėjo skinti laurus pasaulinėse matematikų olimpiadose. Šiandien jis prisideda prie jaunųjų matematikų ugdymo.

Dosjė

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros stažuotojas, matematikos mokslų daktaras.

Amžius: 29 metai.

Doktorantūra: Vilniaus universitete (2008 m).

Dėstomi kursai: algebra ir geometrija (I–II k.); skaičių teorija (IV k.).

Įvertinimai: disertacija „Algebrinių skaičių aukščiai“ 2009 m. įvertinta Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos organizuojamuose geriausių disertacijų rinkimuose (pateko į antrą konkurso etapą).

Pomėgiai: žvejyba, bet paskutinius penkerius metus nebuvo meškerės įmetęs į vandenį. Ketverius metus lankė muzikos mokyklą, grojo fortepijonu, saksofonu.

Ar Jums buvo netikėtas Jūsų darbo įvertinimas?

Žinojau, kad bus teikiama mano disertacija, man nebuvo didelė staigmena, bet buvo džiugu. Nustebau, kad iš matematikų net keli buvome įvertinti, nes ir kitos disertacijos buvo labai stiprios.

Kada prasidėjo Jūsų draugystė su matematika?

Jau mokydamasis vidurinėje mokykloje dalyvavau įvairiose matematikos olimpiadose. Pirmą kartą laimėjau rajono matematikų olimpiadoje. Buvau pirmasis mokytojo Vytauto Narmonto mokinys, pirmąkart iš Kretingos patekęs į tarptautinę jaunųjų matematikų olimpiadą. Tada į Kretingą parvežiau pasaulio matematikų olimpiados, vykusios Rumunijoje, medalį. Jau dešimtoje klasėje apsisprendžiau, kad noriu būti matematiku. Dalyvavimas olimpiadose tik sustiprino mano pasirinkimą.

Man labai pasisekė, kad tuo metu, kai formavosi mano pasirinkimas, gimtojoje Kretingoje atsirado jaunas ir energingas matematikos mokytojas Vytautas Narmontas. Jis parengė ne vieną medalininką. Buvo baigęs VU Matematikos ir informatikos fakultetą, vasarą grįžo atostogų pas tėvus, planavo susirasti darbą kitur ir kaip tik tada jo paprašė pavaduoti kitą mokytoją. Jam patiko, ir jis pasiliko Kretingoje.

Gal tai ir paskatino Jus taip pat imtis veiklos organizuojant įvairias jaunųjų matematikų ugdymo mokyklas? Ką Jums ta veikla reiškia? Ar tai savęs įprasminimas, ar malonumas, o gal saviraiška?

Aš prisidedu organizuojant Lietuvos mokinių matematikos olimpiadą. Be to, ne kartą vadovavau Vilniaus universiteto studentų komandai, kuri kasmet dalyvauja tarptautinėje studentų matematikos olimpiadoje Čekijoje. Tai daryti mane įpareigoja ir dėkingumas, ir pareiga – su manim dirbo, tai dabar aš turiu įdėti darbo, kad ir kitiems perduočiau žinias, patirtį.

Reikia, kad būtų matematikų rengimo sistema, kad ši veikla būtų tęstinė. Šiame darbe su moksleiviais irgi kuriamos tradicijos, perimama patirtis. Nes yra dalykų, kuriuos iš knygų išskaityti nepaprastai sunku, tam reikia labai daug darbo. Būtent bendraudamas, būdamas tarp bendraminčių, labai daug ir greitai sužinai.

Kokie buvo Jūsų studijų metai, ar užteko laiko ne tik sausoms teorijoms, skaičiams, bet ir Jūsų pomėgiui skleistis?

Meninei veiklai man neužteko laiko. Katedros, kurioje dabar dirbu, gyvenime esu nuo pirmo kurso. Man labai pasisekė, kad sutikau dėstytoją Hamletą Markšaitį, VU Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros docentą, plataus profilio matematiką, paskui – savo dabartinį darbo vadovą, ir prasidėjo mano mokslinis darbas.

Vienu metu mokėtės dviejuose kursuose iš karto (V–VI), ar tai įmanoma matematikams?

Studentams, kurių vidurkis labai aukštas, buvo galimybė studijuoti pagal individualų studijų planą. Kadangi labai anksti žinojau savo magistrinio darbo temą, tai ir ėmiausi to. Aš buvau toks pirmasis fakultete, bet dabar yra mano sekėjų, jau trečias mano vadovo mokinys baigė magistro studijas tokiu būdu. Suprantama, sunku, tų metų niekas stengiasi neprisiminti. Dažniausiai tai daroma taupant laiką. Jeigu žmogus žino, kad studijuos doktorantūroje, tai stengiasi laimėti kuo daugiau laiko sau. Todėl norisi kuo greičiau baigti bendruosius studijų dalykus ir užsiimti moksline veikla.

Kokie studentai gali studijuoti matematiką – ar jie turi būti ypač gabūs, ar užtenka užsispyrimo ir noro – ir matematika jiems bus įkandama?

Daug labiau reikia darbo, žinoma, gabumai irgi niekam nepatrukdė. Yra dalykai, kurių be gabumų nepadarysi, tačiau darbas sudaro didžiąją dalį siekiant gerų rezultatų.

Žinau, kad mokate daug anekdotų, gal kokį vieną apie matematikus pasakytumėte?

Matematikas, fizikas ir astronomas atvažiavo į kažkokią šalį ir pamato besiganančią vieną avį. Ji stovi ir yra juoda.

Astronomas klausia: „Kokią išvadą galime padaryti?“ Ir atsako: „Ogi tai, kad šioje šalyje visos avys juodos.“ Fizikas sako: „Šioje šalyje bent viena avis yra juoda.“ Tuo tarpu matematiko atsakymas – šioje šalyje bent vienos avies bent viena pusė yra juoda.

Kokie Jūsų ateities planai? Ar norite tapti profesoriumi?

Žinoma, kiekvienas planuoja. Apie nuolatinį darbą užsienio universitete negalvoju. O stažuotėms užsienio universitetuose ar moksliniuose centruose sakau taip, labai džiaugiuosi visomis atsiradusiomis galimybėmis.

Kas Jums yra autoritetai Jūsų srityje iš fakulteto mokslininkų? Ką galėtumėte įvardyti kaip Mokytoją iš didžiosios raidės?

Daug matematikų yra autoritetai, tačiau didžiausią įtaką man padarė buvęs dėstytojas doc. Hamletas Markšaitis, su kuriuo susipažinau pirmame kurse, ir mano vadovas prof. Artūras Dubickas.

Jeigu taptumėte VU rektoriumi, ką pirmiausia darytumėte?

Norėčiau, kad matematikų pajėgos būtų sukoncentruotos vienoje vietoje, nes dabar labai nepatogu ir dėstytojams, ir studentams. Prarandama daug brangaus laiko lakstant tarp dviejų fakulteto pastatų, esančių skirtingose miesto pusėse.