Mecenatystės kultūra Lietuvoje gyva dar nuo LDK laikų. Tiesa, ji keitėsi, bangavo, išgyveno sovietmetį ir įžengė į laisvos Lietuvos etapą gerokai išblėsusi. Tai atspindi ir dešimties metų pasaulinis dalijimosi indeksas (angl. World Giving Index), kuriame Lietuva, deja, iš 126 šalių užima tik 121 vietą. Mūsų pačių pareiga imtis kurti modernią filantropiją skatinančią sistemą, puoselėti mecenatystės kultūrą šalyje.

Daug vilčių buvo dedama į bene pirmąjį bandymą įstatymiškai aprašyti mecenatystę – 2018 m. priimtą Mecenavimo įstatymą. Teisės aktas tuomet sulaukė nemažai kritikos tiek iš kultūros ir mokslo, tiek iš verslo pasaulio. Vieniems įstatymas pasirodė netobulas dėl per aukštos kartelės norint gauti  nacionalinio ar savivaldybės mecenato vardą, kiti įstatyme pasigedo turinio ir realių mokestinių priemonių, skatinančių filantropiją. Pirmas blynas prisvilo – per šį laiką atsirado vos vienas nacionalinis mecenatas. Pirmas žingsnis padarytas, dabar turime puikų šansą ištaisyti klaidas.

Ar problema Mecenatystės įstatyme numatytos sumos? Nemanau. Mecenatystei pinigų Lietuvoje yra. Kasmet ilgėjantys turtingiausių šalies gyventojų sąrašai, stiprėjančios verslo įmonės, įsimintiniausi nepriklausomybės filantropai liudija, kad paramai skirti 150 tūkst., 250 tūkst. eurų (ir tapti savivaldybės mecenatu) ar 1 mln. eurų (ir gauti nacionalinio mecenato vardą) gali tikrai ne vienas. Problema ne sumos, o menkai išplėtota paramos teikimo infrastruktūra.

Susiduriame su daug įdomesniu iššūkiu – sukurti mecenatystę skatinančią teisinę bazę, palankią mokestinę aplinką ir pripažinimo sistemą. Gera žinia, kad išrasti dviračio nereikia. Filantropija garsėjančiose šalyse nuo seno sėkmingai veikia mecenatystę skatinantys priemonių planai. Yra atlikta nemažai tyrimų, kokios skatinimo priemonės veikia, belieka ryžtis ir pasinaudoti rekomendacijomis.

Europos lėšų rinkimo asociacijos (European Fundraising Association) 2018 m. atliktas su parama susijusių mokestinių lengvatų tyrimas rodo, kad viena populiariausių – fiziniams asmenims skirta mokestinė lengvata, mažinanti apmokestinamų pajamų dydį, kuriam taikomas gyventojų pajamų mokestis (GPM). Tokią lengvatą paramos teikėjams siūlo dauguma Vakarų Europos valstybių, o ja pasinaudojus galima susigrąžinti dalį paramos sumos – kai kuriose valstybėse, kur GPM didelis, net iki 45–55 proc. Vienoje turtingiausių pasaulio valstybių Singapūre, nepaisant nedidelio 20 proc. siekiančio gyventojų pajamų mokesčio, filantropams leidžiama susigrąžinti iki 50 proc. paramos sumos, pritaikius 2,5 karto GPM mažinančią mokestinę lengvatą. Pavyzdžiui, 1 mln. eurų vertės parama fiziniam asmeniui „kainuoja“ tik 0,5 mln. eurų. Jungtinė Karalystė ir Airija taiko įdomią mokestinės lengvatos formą, kai sugrįžtanti paramos suma atitenka ne pačiam paramos gavėjui, o paramą gaunančiai organizacijai.

Kitas, bene įdomiausias mecenatystę skatinantis mechanizmas – tai paramos dvigubinimas ar multiplikavimas (angl. donation-matching). Ši priemonė itin populiari JAV paramos sektoriuje, pavyzdžių galima rasti ir Europoje. 2010 m. Suomijoje, pritaikant paramos multiplikavimo principą, buvo įsteigtas Aalto universiteto neliečiamojo kapitalo fondas. Suomijos vyriausybė įsipareigojo į fondą surinktas privačių rėmėjų lėšas papildyti 2,5 karto. Privatiems rėmėjams skyrus 200 mln. eurų, valstybė, vykdydama pažadą, pridėjo dar 500 mln. Šiandien, toliau sėkmingai augdamas ir investuodamas, Aalto universiteto fondas valdo per 1 mlrd. eurų ir yra trečias didžiausias neliečiamojo kapitalo fondas Europoje po Oksfordo ir Kembridžo.

Kaip galime tobulinti mecenavimo skatinimą mūsų šalyje? Lietuvoje jau veikia mokestinės lengvatos paramą teikiantiems juridiniams asmenims, panašios lengvatos sukurtų palankesnę terpę rastis mecenatams – fiziniams asmenims. Skatindama filantropiją valstybė galėtų įdiegti paramos dvigubinimo mechanizmą, kai mokslui, kultūrai, sportui ar sveikatai skirta parama būtų proporcingai didinama iš valstybės biudžeto. Pavyzdžiui, šalyje populiarėjant neliečiamojo kapitalo fondų idėjai, mecenato skirtas 1 mln. eurų su 1 mln. eurų iš valstybės reikštų 2 mln. eurų neliečiamajam kapitalui, kuris būtų investuojamas ir nuolat neštų naudą visuomenei.

Ne ką mažiau svarbi ir pripažinimo sistema: metų apdovanojimai, mecenatų pagerbimas, įvairios filantropiją skatinančios akcijos, iniciatyvos, forumai ir diskusijos. Retas gatvėje sutiktas praeivis pasakytų, kas yra vienintelis Lietuvos nacionalinio mecenato vardą turintis žmogus. Laikas pradėti mylėti mūsų filantropus, kilniems tikslams skiriančius šimtatūkstantines sumas, tuomet ir norinčiųjų tapti mecenatais gerokai padaugės.

Manau, jau išaugome iš filantropiją menkinančio sovietinio raginimo gerus darbus daryti tik tyliai. Verčiame naują mecenatystės kultūros puslapį, kuriame modernią sistemą šiuolaikiškomis priemonėmis paskatinti savo sėkme dalytis su visuomene.

Gerus darbus darykime garsiai!