Gyvenimas yra paprastas, kai aiškiai žinai savo norus, drąsiai jų sieki ir nebijai plaukti prieš srovę. Lietuvoje siaučiant emigracijos vėjams, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) pirmakursis Andrius Petras Dunčia pasakoja apie už Atlanto puoselėjamą lietuvybę ir išsipildžiusias svajones mokytis tėvų ir protėvių gimtinėje. „Esu Amerikos lietuvis, gimęs ir augęs Pensilvanijoje. Mūsų šeimoje lietuvybė buvo nuolat saugoma ir puoselėjama, todėl kiek save atsimenu, visada svajojau gyvenimą susieti su šiuo nepakartojamo grožio, mylimiausiu pasaulyje mano protėvių kraštu“, – pasakoja vaikinas. A. P. Dunčia šiais metais įstojo į Medicinos studijų programą anglų kalba ir jau pradėjo savo kelią siekdamas įgyti gydytojo specialybę.

Baigęs gimnaziją JAV, Andrius du metus mokėsi Pensilvanijos valstijos universitete, kuriame studijavo mikrobiologiją. Visgi, širdyje ilgą laiką kirbėjęs noras išvykti į savo mamos gimtinę stiprėjo ir vertė ieškoti naujų galimybių.

„Su tėvais nuolat svarstėme galimybę mokytis Lietuvoje. Mano mama – aukštaitė iš Kupiškio, iki išvažiavimo į Ameriką Tėvynėje dirbo vaikų gydytoja. Tai turėjo lemiamos įtakos ir mano profesijos pasirinkimui. Tėtis – lietuvių išeivijos atstovas, gimė Detroite. Jie susipažino per populiarų JAV lietuvių laikraštį „Tėviškės žiburiai“. Ir iš tikrųjų, meilė Lietuvai, lietuvių kalbai ir kultūrai, kaip žiburys visada degė ir dega jų širdyse, šį jausmą jie sugebėjo įskiepyti ir man, ir mano jaunesniajam broliui. Tas noras ir atvedė mane į Lietuvą, Vilnių, Vilniaus universitetą. Kai įstojau čia – mano laimei nebuvo ribų“, – prisimena studentas.

Andrius Petras Dunčia nenustoja žavėtis pačiu medicinos mokslu. „Yra daug priežasčių mylėti mediciną, bet svarbiausias dalykas, kuris man labai imponuoja – galimybė padėti kitam žmogui. Esu įsitikinęs, kad tai – mano pašaukimas. Negaliu įsivaizduoti, kaip galėčiau gyventi šiame pasaulyje, nepadėdamas kitiems, ypač tiems, kurie kenčia, serga ir ieško pagalbos. Ko vertas gyvenimas, jei vergauji tik savo poreikiams?“, – svarsto būsimasis medikas.

Pasak Andriaus, gydytojo profesija yra kilniausia ir atsakingiausia iš visų. Mokytis Medicinos fakultete tenka daug ir sunkiai, tačiau jam tai nepaprastai įdomu. Anot Andriaus, gydytojas privalo būti visapusiškai išsilavinęs, nes žmogaus organizmas savyje slepia daug paslapčių ir net siurprizų. „

Manoma, kad visi esame vienodi, bet taip tikrai nėra. Žmogus yra toks keistas dalykas, vienu žodžiu jo neapibūdinsi. Pavyzdžiui, mes dabar studijuojame anatomiją, mokomės žmogaus kaulus. Bet net tie patys kaulai pas kiekvieną konkretų žmogų yra skirtingi. Nerastumėte dviejų identiškų žmonių. Skiriasi ne tik mūsų mąstymas, dvasinis pasaulis, bet ir fiziniai kūnai. Tai yra labai meniška. Žmonės įsitikinę, kad tie, kas studijuoja gamtos mokslus, yra nemeniški. Tačiau aš esu tikras, kad būtent gydytojai yra didžiausi menininkai“, – dėsto studentas. Jis dar tiksliai nežino, kokiu gydytoju norėtų tapti ir kurioje šalyje pasirinks rezidentūrą. Bet savo profesinį kelią mato tik Lietuvoje, nori būti naudingas savo protėvių krašto žmonėms.

„Būti geru gydytoju pirmiausiai reiškia pačiam gyventi sveikai – daug kas apie tai užmiršta. Turi būti laisvas nuo bet kokių žalingų įpročių, tada turi teisę ir kitiems sakyti, kaip reikia gyventi. Jei pats nesusitvarkai su savimi, negali patarti kitiems. Be to, reikia mokėti užjausti sergantį žmogų, tai padeda jam nugalėti ligą. Kai jaunas daktaras pradeda darbą, jis kupinas jėgų, bet ankščiau ar vėliau juk tenka susidurti ir su paciento mirtimi. Turi išmokti valdyti savo emocijas, kai negali padėti. Ir turi išlikti žmogumi, o ne tapti sistemos dalimi. Išlaikyti žmogiškumą savyje, suprasti skausmą, emocijas. Tai labai svarbu, juk žmogaus gyvenimas dažnai atsiduria gydytojo rankose“, – sako A. P. Dunčia.

Vilnius universitetas, įsikūręs Senamiesčio apsuptyje, Andriui padarė labai didelį spūdį. Medicinos fakultetas jam atrodo itin jaukus ir įkvėpinantis mokytis: „Netyčia, savo fakultete atradau fantastišką Medicinos muziejų. Tarp ten esančių eksponatų jaučiuosi puikiai, galėčiau ten ir mokytis“. Vilniaus universitetas, anot pirmakursio, turi savo ypatingą aurą – gilias tradicijas, europietišką stilių ir šiuolaikinį požiūrį į studijas.

Aukštojo mokslo sistema Amerikoje ir Lietuvoje, pasak Andriaus, skiriasi: „JAV 4 metus mokaisi bakalauro, po to dar 4 metus magistro studijų programoje. O Vilniuje, kaip ir visoje Europoje, studijuoti mediciną užtenka 6-erius metus. Taip pat skiriasi ir pačios programos. Man labiau patinka europietiškoji versija. Nors Medicinos fakultete žengiu dar tik pirmuosius žingsnius, jau dabar esu labai dėkingas savo dėstytojams, profesoriams, ir puikiai parengtai studijų programai. Man viskas tinka ir labai patinka!“.

Nors studijos pirmakursiui patinka, jis pripažįsta, kad mokytis nėra lengva.  Norint viską suspėti laiku, tenka nemažai paaukoti. Andrius papasakojo, kad dėl intensyvaus mokymosi atsisakė galimybės pamatyti Vilniuje viešėjusį Popiežių. „Kompiuterio ekrane skaičiau apie anatomiją, o televizoriaus ekrane viena akimi žiūrėjau Popiežiaus Pranciškaus susitikimą su jaunimu, kuriame buvo ir daug mano draugų. O ką padarysi… Svarbu tiksliai nustatyti savo gyvenimo prioritetus. Šiuo metu mano prioritetas – mokslai“, – teigia būsimasis medikas.