Rugsėjo 13 d. minima Pasaulinė sepsio diena. Kasmet Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, vyksta šiai dienai skirti renginiai, kurių tikslas – ne tik apie sepsį priminti gydytojams specialistams, bet ir kuo labiau šviesti plačiąją visuomenę, suteikti jai žinių apie pirmuosius sepsio požymius, paaiškinti budrumo ir laiko svarbą gydant sepsį.

Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto studentų organizuojamas Sepsio dienos minėjimas – tai visos savaitės renginys, kurį vainikuoja mokslinė konferencija. Joje dalyvavo ir atstovai iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU). Šiemet Vilniuje vyksianti konferencija išskirtinė tuo, kad prie renginio prisideda įvairių specialybių atstovai: akušeriai-ginekologai, pediatrai, onkohematologai, pilvo chirurgai, ortopedai-traumatologai. Sepsis nėra tik anesteziologų-reanimatologų nustatoma diagnozė, todėl šiemet į šią būklę bus siekiama pažvelgti ir kitų gydytojų akimis!

Informacijos apie sepsį sklaidai pasitelkiamos įvairios priemonės, tačiau svarbiausias išlieka gyvas kontaktas su žmonėmis. Medicinos studijų programos penktakursė, Anesteziologijos-reanimatologijos mokslinės grupės koordinatorė Ieva Kvietinskaitė atvira: „Pasakodama apie sepsį paprastiems žmonėms visada sakau, kad nuo sepsio nėra apsaugotas nė vienas. Darau tai ne siekdama juos įbauginti, bet norėdama sukelti mintį, kad galbūt ne kiekvienas susirgimas yra tik infekcija, kuri greitai praeis.“ Plačiau apie sepsį sutiko papasakoti ne tik Ieva, bet ir Anesteziologijos-reanimatologijos klinikos docentas dr. Saulius Vosylius.

Ieva, ar galite papasakoti, kas gi yra tas sepsis?

Sepsis yra gyvybei grėsmingi organų funkcijų sutrikimai, sukelti organizmo sutrikusio atsako į infekciją. Iš pirmo žvilgsnio apibrėžimas sudėtingas, tačiau įsigilinus nesunku suprasti, kad sepsiui reikalinga infekcija, į kurią organizmas reaguoja neadekvačiu atsaku. Šis sutrikęs atsakas sukelia gyvybiškai pavojingus organų funkcijų pakitimus.

Tai dažnai pasitaikanti, neatidėliotinos pagalbos reikalaujanti būklė. Apmaudu, tačiau apie sepsį daugiau išgirstame tik tuomet, kai nuo jo miršta visuomenei žinomi arba jauni ir sveiki žmonės, nors sergamumas sepsiu yra visuotinis!

Kaip paprastas žmogus galėtų atpažinti sepsį?

Bet kuri infekcija gali komplikuotis sepsiu, todėl pradinius sepsio požymius gana sunku atpažinti. Sepsis turėtų būti įtariamas visiems, kuriems yra įtariama ar patvirtinta infekcija ir būklė atrodo blogėjanti. Pagrindiniai sepsio simptomai apima:

• karščiavimą, šaltkrėtį,
• šaltą, drėgną, prakaituotą, pasikeitusios spalvos odą,
• padažnėjusį kvėpavimą, sunkumą kvėpuoti,
• padažnėjusį pulsą, sumažėjusį kraujo spaudimą,
• sumišimą, nerimą, orientacijos sutrikimus.

Ar galima būtų išskirti, kas suserga dažniausiai?

Nors sepsis nėra specifiška amžiui, lyčiai, rasei ar kitai charakteristikai būklė ir sirgti gali kiekvienas iš mūsų, vis dėlto išskiriamos žmonių, turinčių didesnę sepsio riziką, grupės. Tai kūdikiai (iki 1 metų), suaugusieji (vyresni nei 60 metų), žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis (plaučių, širdies, kepenų), turintys susilpnėjusią imuninę sistemą (sergantieji AIDS, diabetu), taip pat tie, kuriems pašalinta blužnis. Svarbu tai, kad sepsio naštą galime sumažinti didindami vakcinacijos apimtis, užtikrindami švaraus vandens tiekimą, rankų higieną ir kitus infekcijų plitimą stabdančius veiksnius. Tačiau didelės dalies infekcijų, lemiančių sepsį, šiomis priemonėmis nesustabdysime, todėl visų pirma labai svarbus visuomenės švietimas.

Ar sepsis yra pagydomas? Kokia ligos ir gijimo eiga?

Infekcija tapti sepsiu gali staiga, o kiekviena valanda (o gal geriau sakyti minutė) be adekvačios medicininės pagalbos smarkiai mažina sėkmingo sepsio gydymo tikimybę. 70 proc. sepsio atvejų prasideda dar prieš ligoniui patenkant į gydymo įstaigą, todėl susirgusiems sunkesne infekcija medicininės pagalbos reikėtų ieškoti kuo skubiau, nes kuo anksčiau gydymas pradedamas, tuo jis būna efektyvesnis. Iškelti sepsio diagnozės klausimą gali padėti infekcijos nustatymas ar įtarimas, kurį sukelia anksčiau minėti simptomai.

Sepsiu sergantiems ligoniams gali prireikti įvairių gydymo metodų, priklausomai nuo infekcijos rūšies, organų funkcijų sutrikimų sunkumo. Sudėtingos būklės ligoniams būtinas nepertraukiamas atidus stebėjimas, dažniausiai atliekamas intensyviosios terapijos skyriuose. Svarbiausios gydymo sudedamosios yra skysčių infuzija į veną, deguonis, infekcijos sukėlėjus naikinantys vaistai, taip pat labai svarbu surasti infekcijos židinį, iš kur sukėlėjai išplinta po visą organizmą, ir jį pašalinti. Jei reikia, gyvybei svarbių organų veiklai užtikrinti skiriami kraujo spaudimą palaikantys vaistai, dirbtinė plaučių ventiliacija, kraujo valymas sutrikus inkstų veiklai, maitinimas, kiti vaistai ir gydymo metodai. Nepaisant gydymo, daug sepsio aukų neišgyvena, o pasveikusiems gali išlikti lėtinių sveikatos sutrikimų, todėl jiems dažnai reikalinga ilgalaikė medicininė priežiūra ir reabilitacija.

Gerbiamas docente dr. Sauliau Vosyliau, Jūs turite ilgametę sepsio diagnozės ir gydymo patirtį. Papasakokite, ar sunku pranešti sergančiam asmeniui diagnozę.

Niekam nėra malonu išgirsti tokią grėsmingą diagnozę. Dažnai pastebiu, kad žmonės linkę neigti, ignoruoti pradinius ligos požymius, tikėdamiesi, kad jie greitai praeis, aiškinti juos kitomis priežastimis. Tokioje situacijoje kiekvienas gydytojas turėtų atsargiai ir paprastai paaiškinti, kokia liga ir jos sukeltais sveikatos sutrikimais sergama. Akivaizdu, kad skirtingai reikėtų kalbėti su ligoniu ir su jo artimaisiais. Kai ligonio būklė sunki ir, tikėtina, dar blogės, reikia suteikti aiškią informaciją apie tai, kaip liga prasidėjo, kokia dabartinė būklė, koks gydymas pradėtas ir dar bus reikalingas, kokių grėsmių galima tikėtis artimiausiomis valandomis ir paromis. Tokio principo laikausi pats ir stengiuosi mokyti savo studentus.

Įtariama ar patvirtinta sepsio diagnozė verčia suklusti. Net pats geriausias gydymas šiuolaikinėje ligoninėje gali būti nesėkmingas, jei bus pradėtas pavėluotai, kai infekcija jau sukėlė sunkius organų sistemų funkcijų sutrikimus. Infekcijos virsmas sepsiu gali būti klastingas ir nenuspėjamas, dažnai būklė sunkėja greitai, todėl aktualu apie tai prabilti, pasitari su kolegomis vien tik ją įtarus. Sepsis yra sėkmingai gydomas laiku pastebėjus būdingus simptomus, kuo anksčiau atlikus reikalingus tyrimus ir nedelsiant skyrus būtiną gydymą.

Ieva, kaip Jūs pati susidomėjote būtent anesteziologijos-reanimatologijos sritimi?

Kaip sunku nusakyti, kodėl pasirenkame mediko kelią, taip sunku paaiškinti būsimos krypties pasirinkimą. Turbūt geriausiai tai apibūdintų žodis PAŠAUKIMAS: tiesiog jauti, kad esi čia, savo vietoje, kurioje gali būti geriausia savo versija, realizuoti save ir jaustis laimingu žmogumi! Tokia jaučiuosi anesteziologinėje-reanimatologinėje praktikoje ir su tuo susijusiame moksliniame darbe. Į SMVT (Studentų mokslinės veiklos tinklas) veiklą įsitraukiau dar būdama antrame kurse, iš pradžių nedrąsiai stebėdama vyresniuosius, vėliau ir pati darydama mokslinius darbus. Perpratusi SMVT „mechanizmą“, supratau, kad noriu dar intensyviau prie to prisidėti, todėl ėmiausi koordinatorės pareigų. Mūsų SMVT grupėje yra ~40 narių (studentų), kuriuos vienija bendras tikslas, ateities vizija. Prie būrelio veiklos aktyviai prisideda gydytojai ir rezidentai, padedantys ir priimantys į savo vykdomą mokslinę veiklą. Džiaugiuosi, kad pirmasis kaip koordinatorės išsikeltas tikslas artėja prie statuso „įvykdyta“, ir tikiuosi, kad tokį tempą išlaikysime visus šiuos metus. Planų turime daug!

Jūsų pačios studijos jau artėja prie pabaigos. Kokią rezidentūrą planuojate rinktis? Kuo save matote ateityje?

Turbūt bus netikėta (juokiasi), bet labai norėčiau turėti galimybę gyvenimą sieti su anesteziologo-reanimatologo specialybe! Esu paskyrusi visas jėgas, kad įstočiau į šią rezidentūros programą. Ateities vizijoje save matau visokią: ir pavargusią, ir nervingą, tačiau su esminėmis į universitetą mane atlydėjusiomis savybėmis – meile žmogui (jaunam, senam, sergančiam ar simuliuojančiam…) ir empatija. Tikiuosi, kad net ir pačias sunkiausias valandas šių savybių neprarasiu.