„Baigęs taikomosios kalbotyros magistro studijas Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedroje, sulaukiau pasiūlymo iš jos darbuotojų vykti į Kiniją dėstyti lietuvių kalbos. Kaip matote, sutikau ir dabar Kinijoje gyvenu beveik ketverius metus“, – šypteli Rokas Liutkevičius. Praėjusių metų pabaigoje Pekino užsienio studijų universiteto studentai jį išrinko vienu mėgstamiausių dėstytojų kartu su dviem kolegomis iš Vokietijos ir Tailando.

Mūsų šalis įdomi kinams

„Malonu būti pastebėtam. Maloniausia buvo tai, kad šis apdovanojimas įteiktas ganėtinai oficialiame renginyje, kuriame dalyvavo ne tik universiteto bendruomenės nariai, bet ir kiti Kinijos Liaudies Respublikos pareigūnai. Jie nustebo, kad laimėjau pirmąją vietą, tačiau uždavė keletą klausimų apie Lietuvą, pasidomėjo mano darbu universitete. Manau, tai buvo gera reklama mūsų šaliai“, – šypsosi tautietis.

Lietuvių kalba Kinijoje pradėta dėstyti Lietuvos Respublikos ambasados Kinijos Liaudies Respublikoje darbuotojų iniciatyva. Jie, nuvykę į Pekino užsienio studijų universitetą, pasiūlė lietuvių kalbos ir kultūros studijas. „Dabar lietuvių kalbos ir kultūros studijos yra pasirenkamasis dalykas. Tačiau dėl didelių Vilniaus universiteto pastangų ir dėl Pekino užsienio studijų universiteto gerų norų netrukus jame turėsime šios disciplinos bakalauro studijas“, – sėkmingo bendradarbiavimo rezultatais džiaugiasi R. Liutkevičius. Šiame universitete dėstoma ne tik mūsų, bet ir latvių, estų kalba, įvairūs Afrikos dialektai, net viena kita mirštanti kalba, vykdomos islandų kalbos bakalauro studijos.

Pašnekovas Kinijos sostinėje pastebi vis daugiau lietuvybės: „Dabar jau ir nedidelėse Pekino parduotuvėlėse galima rasti lietuviškų maisto produktų, lietuviškos produkcijos. Laikai keičiasi, nesame čia visiškai nežinomi. Nors mūsų kalba ir šalis yra mažytės, palyginti su Kinija, tačiau, jos ekonomikai augant, Lietuva tampa kinams įdomi.“

Lietuvių kalba – ir sekmadieninėje mokyklėlėje

Dažniausiai R. Liutkevičiaus paskaitas lanko antro, trečio kurso studentai kinai. Vis dažniau užklysta ir kitų šalių studentų savanorių, kurie negauna jokių jo dėstomo dalyko kreditų ar kitų privalumų. „Bet man labai smagu ir malonu, kad yra amerikiečių, keli studentai iš Japonijos, kiti ateina į paskaitas tiesiog pasidomėti Lietuva, jos kalba. Ne vienas jų liko visam semestrui ir netgi laikė egzaminus, nors tai neprivaloma“, – teigia R. Liutkevičius. Jis džiaugiasi galimybe pažindinti su Lietuva ir lietuvių kalba ne tik kinus, bet ir kitų tautybių jaunus žmones, kurie sugrįžę namo galbūt ne vienam savo draugui papasakos, kad Pekine studijavo lietuvių kalbą.

Sekmadienius R. Liutkevičius taip pat skiria lietuvių kalbai. Tomis dienomis jis Pekino lituanistinėje mokykloje susitinka su diplomatų ir kitų lietuvių vaikais. Su jais bendrauja lietuviškai, šnekučiuojasi apie mūsų šalį, moko gramatikos taisyklių, padeda tobulinti lietuvių kalbą. „Džiaugiuosi, kad su vaikais pavyksta puikiai sutarti. Kiekvieną sekmadienį bendraujame lietuviškai“, – sako pašnekovas.

Egzotika dvelkia nebe Kinija

Per beveik ketverius metus lietuvis išmoko buitinę kinų kalbą ir gali kažkiek susikalbėti. „Mano kinų kalbos lygis nėra toks aukštas, kokio galbūt norėčiau (šypsosi). Žinoma, norėtųsi ją mokėti geriau“, – prisipažįsta pašnekovas. Jis tvirtina puikiai kinų kalbos nemokantis dėl keleto priežasčių. Pirmoji ta, kad atvyko dėstyti lietuvių kalbos. Antroji – universiteto valdžios nenoras, kad lietuvis puikiai kalbėtų kiniškai, nes tuomet imtų mokyti mūsų kalbos ne per anglų, kaip tai daro dabar, o per kinų kalbą. Tada esą kinų studentams būtų mažiau naudos. Tačiau R. Liutkevičius užsispyręs: „Po truputį išmokstu šią kalbą. Iš pradžių nuo to pristabdė pajamos, nes kinų kalbos kursai brangūs. Dabar mano galimybės geresnės. Už tai dėkoju ir Vilniaus universitetui. Taigi nuo šiol rimčiau kibsiu į kinų kalbos studijas.“

Paprašytas įvardyti Kinijos ir Lietuvos skirtumus, R. Liutkevičius susimąsto: „Labai gerai prisimenu, kad pirmaisiais metais, grįždamas į Lietuvą, galėjau nesustodamas kalbėti apie skirtumus, turėjau daugybę įspūdžių. Dabar, atvykdamas gimtinėn, joje jaučiuosi kiek keistai, ji man atrodo gana egzotiška šalis (juokiasi). Kinijos jau nebelaikau kuo nors įspūdinga ar kultūriškai savita. Sakyčiau, ji tiesiog kitokia.“

R. Liutkevičių ši Tolimųjų Rytų šalis žavi tuo, kad joje saugu gyventi, o kinai yra draugiški. „Čia esi gerbiamas ir mylimas, o mokytojo profesija labiau vertinama negu pas mus. Kiekvienas studentas visada atsako, kad jeigu nebūtų verslininkas, taptų mokytoju“, – vieną kultūrinių skirtumų atskleidžia lietuvis.

„Niekuo nesiskundžiu, esu patenkintas ir tikiuosi, kad Kinijoje užsibūsiu ilgiau, o galbūt su šia šalimi susiesiu ir visą savo gyvenimą“, – mįslingai ir su lietuviams ne itin būdingu optimizmu pokalbį baigia R. Liutkevičius.