Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtos Meilės Lukšienės premijos, skiriamos mokytojams už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą, laureatu šiemet tapo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto edukologijos programos absolventas Antanas Jonušas. Premijos laimėtojas – Vilniaus Valdorfo mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas, Karalienės Mortos mokyklos tarptautinio bakalaureato klasės istorijos mokytojas ir lytiškumo ugdymo pamokų VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ vedėjas – pasakoja apie įvertinimo svarbą ir kelią iki jo.

Praėjusiais metais jūs buvote apdovanotas Žinių ekonomikos forumo įsteigta „Inovatyviausio mokytojo“ premija kaip inovatyviausias socialinių dalykų mokytojas, šiais metais gavote Meilės Lukšienės premiją. Kaip manote, kas lėmė jūsų sėkmę?

Abu gauti apdovanojimai man yra didžiulė garbė ir įvertinimas ir už abu juos esu be galo dėkingas premijų steigėjams. Iš tiesų pažįstu daugybę mokytojų, kurie, manau, yra ne mažiau verti tiek „Inovatyviausio mokytojo“, tiek Meilės Lukšienės apdovanojimų. Nesijaučiu esąs nei inovatyviausias, nei profesionaliausias ar kitaip -iausias mokytojas. Žinau savo kaip mokytojo silpnąsias vietas, ties kuriomis turiu dirbti ir tobulėti.

Jaučiu ir savo stiprybes, dėl kurių esu pastebimas. Savo kaip mokytojo vaidmenį matau plačiau nei vien klasėje ar mokyklos bendruomenėje. Jaučiu atsakomybę dalintis savo patirtimi su kitais ir taip prisidėti prie mokytojo profesijos patrauklumo. Kaip istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas, jaučiu negalįs mokyti vaikų apie demokratiją nerodydamas pavyzdžio, kaip dalyvauti pilietinėje visuomenėje. Todėl man svarbu kalbėti visuomenei aktualiomis temomis ir atstovauti tai, kas man brangu. Mokiniai tai jaučia ir vertina.

Esu idealistas svajotojas, nuolat besimokantis, atviras ir bendradarbiaujantis. Galbūt tai užkrečiama?

Ir, žinoma, socialiniai tinklai: jei ne atsitiktinai rastas darbo skelbimas Facebook‘e, nebūčiau tapęs Valdorfo mokyklos mokytoju. Jei ne mano puslapis Mokytojas Antanas, greičiausiai nebūčiau toks pastebimas ir nebūčiau sulaukęs dalies profesinių galimybių, nebūčiau susipažinęs su mano kaip mokytojo kelyje svarbiais žmonėmis.

Esate Vilniaus universiteto edukologijos magistrantūros programos absolventas. Kaip studijuojant įgytos žinios ir kompetencijos prisidėjo prie jūsų profesinio augimo?

Edukologijos studijos man padėjo gerokai praplėsti savo supratimą apie švietimą. Ugdymo filosofijos, švietimo reformų kaitos, švietimo sociologijos, teisės ir kiti kursai atvėrė man naujas erdves, idėjas ir ryšius, kuriuose veikia švietimo sistema. Lyties ir ugdymo kursas mane atvedė į lytiškumo ugdymo lauką, kuriam dabar skiriu dalį savo laiko ir energijos kaip „Įvairovės ir edukacijos namų“ komandos narys. Be galo vertinu studijų metais sutiktus žmones, kurie padėjo augti ir tobulėti. Filosofijos fakultetas yra vieta, į kurią norėčiau grįžti jau atlikdamas kitą vaidmenį.

Kokius reikšmingiausius programos ypatumus galėtumėte išskirti?

Programa studentus nukreipia dviem kryptimis: švietimo kultūros arba politikos ir administravimo. Kad ir kurią kryptį pasirinktum, studijos nukreipia į biblioteką, paskaitas bei seminarus ir praktinę veiklą pasirinktoje praktikos vietoje. Taigi studijos buvo orientuotos tiek į teorines žinias, tiek į jų taikymą, kas, mano galva, yra be galo svarbu.

Mokytojo karjerą pradėjote 2014 m. Vilniaus Valdorfo mokykloje. Kaip pats sakėte, iškart pajutote palaikančią mokyklos atmosferą, draugišką kitų mokytojų priėmimą. Papasakokite, kokią reikšmę jūsų veiklai turi bendruomenė, infrastruktūra, o kokią asmenybės, pvz., Meilė Lukšienė, nes jos vardu pavadinta premija skiriama mokytojams už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą.

Mokyklą įsivaizduoju kaip nedidelę respubliką, kurioje formuojasi autentiška mokyklos kultūra, tradicijos, galioja savi susitarimai. Tikiu, kad ši nedidelė respublika – puiki vieta mokytis demokratijos, dialogo kultūros ir apskritai bendruomeniškumo, kuris be galo svarbus stipriai pilietinei visuomenei. Esame labai artimai susiję ir priklausomi vieni nuo kitų, tą mums labai aiškiai parodė besitęsianti pandemija. Esu įsitikinęs, kad mokytis bendruomeniškumo yra mūsų laikų iššūkis ir uždavinys, kuris tenka ir mokyklai. Todėl bendruomeniškumas mokytojo darbe man ypač svarbus.

Manau, kad mokyklos stiprios tiek, kiek mokytojai ir tėvai tiki mokyklos idėja ir stengiasi kartu ją realizuoti. Valdorfo mokykloje mane vis dar absoliučiai žavi mokyklos metų ritmas, šventės, kuriose dalyvauja ir kurias kuria visa bendruomenė. Mokyklų sėkmei taip pat be galo svarbu mokinius įtraukti į mokyklos kūrimą: kaip išmokti demokratijos ir pilietiškumo, jei tam nėra galimybių mokykloje? Ir, žinoma, mokykloje be galo daug išmokstame vieni iš kitų. Mūsų mokytojų kambaryje galbūt net nuo pat mano darbo pradžios kabo Roberto Johno Meehano citata „The most valuable resource that all teachers have is each other. Without collaboration our growth is limited to our own perspectives“. Nesinorėtų apsiriboti savo paties perspektyva, ar ne?

Asmenybės man taip pat labai svarbios. Gyvenu idėjų pasaulyje, kuriame galiu draugauti su Nelsonu Mandela, Martinu Lutheriu Kingu ar Meile Lukšiene, su kuria jaučiu idėjinę bendrystę. Asmenybės man yra įkvėpimo ir mokymosi šaltinis, skirtingos akys bei širdys, kuriomis galima matyti pasaulį vis kitaip.

Jūsų kaip mokytojo kelias yra tik prasidėjęs. Gal galite su skaitytojais pasidalinti savo mintimis, kokią matote mokyklos ateitį?

Jaučiu turintis net ganėtinai aiškią viziją.

Matau nekonkuruojančių, o bendradarbiaujančių mokyklų tinklą, kur geriausia mokykla vaikui – esanti arčiausiai namų. Tai sistema, kurios tikslas – kokybiškas holistinis ugdymas visiems Lietuvos vaikams. Resursai ir talentai joje paskirstomi taip, kad nebūtų „blogų mokyklų“. Šioje sistemoje didžiulis dėmesys skiriamas specialiųjų poreikių vaikams (įskaitant ir itin talentingus), mokytojų kvalifikacijai, nuolatiniam jų tobulėjimui, yra išplėtota pagalbos mokiniams, mokytojams ir tėvams sistema.

Tai bendruomeniškos ir unikalios mokyklos, kurios valdomos demokratiškai, įtraukiant visą mokyklos benduomenę, įskaitant mokinius. Taip pat – bendradarbiaujančios su kultūros ir verslo įstaigomis, kartu sudarančios mokiniams galimybes savanoriauti, atlikti praktikas, pameistrauti ir kitaip veikti.

Mokykla gerokai peržengia savo fizines ribas, išauga į bendradarbiavimo ir mokymosi tinklą, kuris neapsiriboja nei miestu, nei savivaldybe ar mūsų šalimi. Mokykla tampa idėja, reiškiniu, kurio centre – besimokanti bendruomenė, ne atsieta nuo valstybės, o neatsiejama jos dalis. Mokykla nėra pasiruošimas gyvenimui, o pats tikriausias besimokančios pilietinės visuomenės gyvenimas.

Viešumoje vis pasigirsta kalbų, kad mokykla dirba sau, o universitetas sau. Kaip šios dvi svarbios mūsų bendrabūvio organizacijos turėtų bendradarbiauti tarpusavyje?

Negalėčiau sutikti, kad mokykla ir universitetas nebendradarbiauja. Nors tikriausiai būtų sunku ginčytis su tuo, kad jos bendradarbiauja nepakankamai. Tai apima (ar turėtų apimti?) pirmiausia ugdymo turinio kūrimą ir naujausių mokslo pasiekimų „sinchronizaciją“ su tuo, kas vyksta pamokose. Mokslas žino tiek daug apie tai, kaip veikia smegenys, bet ar tas žinojimas nukeliauja iki mokyklų? Yra iniciatyvų didinti bendradarbiavimą tarp mokslininkų ir mokytojų, manau, jis turėtų tapti visiškai įprastas. Mokinių buvimas universitete galėtų būti daugiau nei kartą per metus vykstantys projektai. Mokiniai galėtų naudotis universitetetų bibliotekomis, dalyvauti universitetų renginiuose, kitaip įsitraukti. Esu įsitikinęs, kad ryšių tarp universitetų ir mokyklų stiprinimas būtų be galo naudingas mūsų švietimui, nors kartu suprantu, kad kurti naujus ryšius, projektus ir iniciatyvas nei mokslininkai, nei mokytojai laiko daug neturi.

Kokios pagalbos tradiciškai mokytojams reikia iš universitetų?

Mokykloms labai reikia kokybiško mokytojų rengimo, prieigos prie universitetų resursų, profesinio tobulėjimo galimybių. Tai vyksta, tačiau, kaip jau minėjau, galėtų būti labiau išplėtota, nuoseklu ir tvaru.

Ir pabaigoje – ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, kurie nori pradėti kelionę mokytojo profesijos link?

Pirmiausia norėtųsi tuos jaunus žmones pasveikinti ir padrąsinti – mokytojo kelias nėra paprastas, bet labai įdomus ir apdovanojantis pažintimis, patirtimis ir begalinėmis galimybėmis tobulėti. Palinkėčiau stiprybės ir atvirumo darbo pradžioje: jauniems mokytojams reikia pagalbos, mentorystės ir tai yra labai įprasta ir normalu. Palinkėčiau vengti puikybės ir nebūti tikriems, kad jaunas mokytojas yra savaime geras mokytojas. Taip maniau pradėdamas savo kelią: turėjau skaudžiai nudegti, iš naujo įvertinti save ir pradėti mokytis. Mokykitės iš kolegų, stebėkite jų pamokas, prašykite, kad jie ateitų į jūsiškes. Prašykite grįžtamojo ryšio iš mokinių ir į jį atsižvelkite. Ir, kas be galo svarbu, išsimiegokite. Jėgų jums reikės.

2010 m. Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė Meilės Lukšienės premiją, kuri skiriama mokytojams už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą. Kasmet skiriama premija įprasminamas daktarės Meilės Lukšienės atminimas, pedagogai skatinami aktyviai įsitraukti į švietimo darbus.