Vilniaus universitetas (VU) kartu su bendraautoriais parengė 65 animacinius filmukus, pasakojančius nuotaikingas istorijas iš Vilniaus miesto gyvenimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu. „Vilniaus istorijų“ filmukai žiūrovus supažindina ne tik su ryškiausiomis to meto asmenybėmis, bet ir su įdomiausiais reiškiniais. Vienas iš jų – netikros naujienos, arba kitaip – melagienos. Apie jas „Delfi ryto“ laidoje kalbėjo VU Istorijos fakulteto profesorė dr. Jurgita Verbickienė ir filmukų scenarijų autorius Žygimantas Kudirka.

Istorikės teigimu, fake news, arba melagienų, terminas atsirado ne taip seniai, tačiau netikros naujienos, kuriomis buvo siekiama paveikti visuomenę, tarpusavio santykius ar užimti tam tikrą postą, ėmė plisti dar antikos laikais.

„Pirmieji atvejai, kai melagingos informacijos paskleidimas lėmė vienokią ar kitokią politikos sėkmę, pastebimi antikinės Romos laikais. Vienas geriausiai žinomų atvejų – istorija, kaip Oktavianas paskleidė gandus apie Marką Aurelijų ir poste įsitvirtino keliems dešimtmečiams. Klaidinančios, tačiau turinčios stiprų poveikį visuomenei, kuri nėra pajėgi kritiškai mąstyti, informacijos sklaida visoje Europos ir Amerikos žemyno istorijoje yra labai ryški“, – tikina istorikė.

Kalbėdama apie tai, kokios melagienos sklido LDK, prof. J. Verbickienė išskiria ritualinės žmogžudystės mitą – įsitikinimą, kad žydai atlieka išskirtinius ritualinius veiksmus mėgindami atkartoti Jėzaus Kristaus nukryžiavimą ir taip siekia iš jo pasityčioti. Profesorė taip pat atkreipia dėmesį į raganų bylas – LDK gyvenusios moterys, o Vakarų Europoje – vyrai buvo kaltinami ryšio su velniu turėjimu.

„Buvo tikima, kad šie žmonės užsiima neįprastais ir visuomenei nepriimtinais veiksmais. Pavyzdžiui, bandydami kam nors padėti, žmones nugydo, skleidžia netinkamą informaciją, užsiima žolininkavimu. Egzistavo ir būdas, leidžiantis nustatyti, ar moteris yra ragana. Jei skandinama moteris nuskendo – ji nebuvo ragana, tačiau jei nenuskendo – ji tikrai yra ragana“, – pasakoja istorikė.

„Vilniaus istorijų“ filmuko apie melagienas scenarijaus autorius Ž. Kudirka sako, kad jį rašydamas atrado daug paralelių tarp LDK laikais ir šiuolaikiniame pasaulyje sklindančios klaidinančios informacijos.

„Šiandien minėtos melagienos apie kraujo nuleidimus ar pasidavimą velnio įtakai yra tokios pat kaip ir tos, kuriomis gyvena D. Trumpo šalininkai, šturmavę Kapitolijų. Prisiminkime 1990 m. lietuvių muzikos grupes, kurios dažnai pasiskolindavo hitus iš užsienio ir juos atgaivindavo. Buvo manoma, kad jei daina kažkada išpopuliarėjo kitoje šalyje, tai suveiks ir Lietuvoje. Tuo pačiu principu vadovaujasi ir šiuolaikiniai konspiracijų teorijų kūrėjai. Jie paima „senus hitus“, kurie buvo hitais dar LDK laikais, ir juos tiesiog atgaivina. Jie neišranda nieko naujo – priešingai, jie remiasi per ištisus šimtmečius keliaujančiomis istorijomis ir jas pritaiko šiuolaikiniame pasaulyje“, – įsitikinęs Ž. Kudirka.

Nors melagienų kūrimas turi stiprias, šimtmečiais nekintančias tradicijas, natūralu, kad, keičiantis laikams, pasikeičia jų skleidimo būdas. Prof. J. Verbickienė atkreipia dėmesį, kad LDK laikų ir šiuolaikines netikras naujienas labiausiai skiria tvarumas.

„LDK laikais melagienos sklido iš lūpų į lūpas ir per knygas. Tiesa, knygas tuo metu galėjo perskaityti tik nedidelė visuomenės dalis, todėl melagienų plitimui didelę reikšmę turejo žodžiu perduodama informacija. Lyginant dabartį ir LDK laikus, šiandien naujienos labai greit tampa senienomis. Kalbant apie mitus, jie buvo labai tvarūs. Specifinis žinojimas, netikra informacija gyvuodavo po kelis šimtmečius. Jei kalbėtume apie ritualinės žmogžudystės mitą, panašūs siužetai pirmą kartą buvo užrašyti XI–XII a. Anglijoje, o vėliau jie sklido po visą Europą. Kiekviena šalis šį mitą papasakodavo savaip, ką nors pridėdama, todėl labai svarbus ne tik melagienos sklidimo, bet ir kūrimo momentas“, – teigia istorikė.