LRT apdovanojimuose „Metų atradimu“ tapę Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto profesorius, Biomedicinos mokslų instituto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros vadovas, Valstybino patologijos centro direktorius dr. Arvydas Laurinavičius ir jo bendraminčių komanda buvo įvertinti kaip unikalių erdvinės analitikos metodų kūrėjai. Šis apdovanojimas, pasak profesoriaus, yra paskatinimas tikėti savo jėgomis ir judėti į priekį, o kartu ir jau nueito kelio įvertinimas. Prof. A. Laurinavičius pasakoja apie šio kelio atradimus ir įkvėpimą kasdienei veiklai.

Ar visada svajojote tapti mokslininku?

1981 m. baigdamas mokyklą jau tvirtai žinojau – stosiu į Vilniaus universitetą. Studijavau labai sistemingai, visus egzaminus išlaikiau maksimaliu balu. Pirmieji treji studijų metai buvo ypač įdomūs. Baziniai dalykai tarsi formavo visuminį supratimą, kaip sudarytas žmogaus organizmas, kokie dėsniai jį valdo. Vėlesniuose kursuose buvo sunkiau sukaupti dėmesį, klinikinėse disciplinose atsirado daugiau praktinių – „antrinių“ dalykų. Gal ir dėl to, kad ketvirtame kurse jau buvau pasirinkęs kelią: VU patologijos profesorius Ruvinas Ptašekas pasiūlė, baigus studijas, dirbti mokslinį darbą katedroje. Tai buvo sunkus pasirinkimas, jau buvau pradėjęs operuoti žiurkes pas mikrochirurgus – tuo metu tai buvo bene moderniausia medicinos sritis. Manau, kad tada ir teko išsiaiškinti, apie ką svajoju, per tris savaites apsisprendžiau. Tiesą sakant, stodamas į universitetą, galvojau dar apie biofizikos studijas, taigi ratas apsisuko.

Mano „antras universitetas“ buvo VU folkloro ansamblis „Ratilio“, kur sutikau puikių draugų ir iš kitų fakultetų. Tai buvo veržimosi iš sovietinės pseudokultūros laikas. Mūsų ekspedicijos į kaimus, bandymai susidainuoti troboje prie stalo su žemaičiais, o paskui tų vibracijų perkėlimas į dideles scenas man atrodo vienas prasmingiausių mano gyvenimo epizodų.

Ar Jūsų gyvenime yra pavyzdžiu tapusių asmenybių, įkvepiančių veiklai?

Buvo, yra ir ne viena – tai mokytojai, iš kurių sėmiausi profesijos paslapčių. Tai vadinama tacit knowledge – ko nėra knygose ar mokslo literatūroje, kas įgyjama tik gyvai bendraujant, kartu sprendžiant darbines ir gyvenimo problemas.

Man sekėsi su mokytojais ne tik Alma Mater. Maskvoje mano doktorantūros vadovas buvo profesorius V. A. Varšavskis – vienas žymiausių Rusijos inkstų patologų, puikus pedagogas ir taurus žmogus.

Bostone (JAV) dvejus metus stažavausi pas prof. Helmutą Rennkę, pasaulinio garso inkstų patologą, iš kurio mokiausi vokiškos logikos ir karšto Lotynų Amerikos temperamento. Iš jo išmokau svarbiausio – vertybinio požiūrio kasdienybėje. Ir dabar bendraujame, konsultuoja mus sudėtingais atvejais.

Bostone taip pat susipažinau ir su patologu dr. Paulu Raslavicusu, su tėvais po karo pasitraukusiu iš Lietuvos. Jis baigė medicinos ir patologijos studijas JAV, buvo išrinktas Amerikos patologų kolegijos prezidentu ir yra tikro stratego pavyzdys, kuris mato ateitį ir bet kurioje situacijoje randa sprendimus.

Inkstų patologijos 1994 m. mokiausi ir iš dr. Jono Valaičio. Jis buvo Čikagos Lutheran General ligoninės Patologijos departamento vadovas. Pirmą kartą susidūriau su Vakarų patologijos pasauliu. Dr. J. Valaitis buvo labai ryški asmenybė, aktyvus Amerikos lietuvių ir socialdemokratijos veikėjas. Gerai įsiminiau tiesas, dažnai kartotas jo patologijos rezidentams, kad 3 dalykai sukuria žmogų – talentas, charakteris ir darbas.

„Metų atradimo“ titulas suteiktas Jūsų komandai už sukurtus metodus, padedančius tiksliau prognozuoti onkologinių ligų eigą. Papasakokite apie šį atradimą ir savo komandą.

Mūsų darbai susiję su naujomis galimybėmis, kurias suteikia skaitmeninė patologija. Ligos pažeistų audinių mikroskopiniuose vaizduose yra gausu duomenų, kuriuos patologai „perskaito“ akimis. Dažnai tai yra kritinis ligos diagnozės etapas, darantis įtaką paciento gydymo pasirinkimams. Skaitmeninių vaizdų duomenis galima daug galingiau ir tiksliau perskaityti vaizdo analizės bei dirbtinio intelekto algoritmais. Šie algoritmai leidžia objektyvizuoti žmogaus akimi nepamatuojamus ir net nematomus ligos požymius. Daug naudingos informacijos suteikia audinio mikroaplinkos erdviniai aspektai. Nemažai mokslo ir verslo komandų intensyviai dirba šioje srityje. Veiklos bei galimybių laukas labai platus – padauginkite medicinos sritis, ligų įvairovę, organus, gydymo metodus iš sparčiai augančio dirbtinio intelekto metodų arsenalo.

Mes radome savo nišą pirmieji ir iki šiol bene vieninteliai pasaulyje, plėtodami šešiakampių gardelių erdvinės analitikos metodus patologijos srityje. Prieš 7 metus pradėjome ir iki šiol dirbame su prancūzų mokslininkais Benoit Plancoulaine’u ir Paulette Herlin. Vėliau prisijungė Allanas Rasmussonas, duomenų mokslininkas iš Danijos, atvykęs pas mus prieš 5 metus pagal ES Marie Curie programą. Dabar mūsų yra daug – patologai, bioinformatikai, genetikai, doktorantai – Renaldas Augulis, Dovilė Žilėnaitė, Aušrinė Nestarenkaitė, Aida Laurinavičienė, Gedmantė Radžiuvienė, Mindaugas Morkūnas. Sunku pasakyti, kur baigiasi komanda. Kaip jau minėjau, esame lyg debesis – atvira sistema.

Papasakokite, kaip gimsta inovacijos.

Dažniausiai netikėtai, bet prieš tai būna daug atkaklaus darbo, sprendžiant, atrodo, keistas problemas, kurias dažnai pats susikuri, ar gal greičiau jauti, kad ten kažkas paslėpta. Ir dažniausiai sprendimai gimsta bendraujant. Žmonės problemą supranta skirtingai, bet diskutuodami indukuoja vienas kito mąstymą, ir tada kažkam „spragteli“. Pavyzdžiui, su prancūzais ilgai „laužėmės“ į komercinį vaizdo analizės paketą, norėdami įdiegti gardelių algoritmą. Kol supratome, kad galime tiesiog papildomai apdoroti vaizdo analizės duomenis. Taip gimė savarankiški „medaus korio“ analitiniai algoritmai.

Vėliau šiuos algoritmus pritaikėme erdvinei naviko mikroaplinkos analizei, sukūrėme „sąveikos zonos“ ir „imunogradiento“ metodus: naviko mikroskopiniame vaizde automatiškai aptinkame vietas, kur „susitinka“ vėžio ir šeimininko audiniai, ir pamatuojame imuninių ląstelių tankio pokyčius naviko kryptimi. Erdviniai duomenys dažnai atspindi ir proceso dinamiką, šiuo atveju – priešnavikinio atsako stiprumą. Taip iš statiško vaizdo gauname naudingą informaciją, kuri leidžia prognozuoti ligos eigą. Šie eksperimentai užtruko gal pusantrų metų atkaklaus darbo. Su Allanu ir kitais tobulinome matematines taisykles, tikrinome, kaip jos veikia praktikoje. Galiu tik pasikartoti, idėjos gimsta dirbant ir reikalauja daug kantrybės jas įgyvendinant.

Ką Jums pačiam reiškia šie moksliniai pasiekimai? Kokios idėjos dar laukia įgyvendinimo ateityje?

Mūsų komanda ir jos darbai yra pastebėti pasaulyje, esame vertinami kaip unikalių erdvinės analitikos metodų kūrėjai. Man smagu stebėti mūsų pačių evoliuciją, kaip prisijungę jauni žmonės įgyja pasitikėjimo savo jėgomis, pradeda savarankiškai analizuoti, kelti idėjas. Šiuolaikiniame moksle nieko negali nuveikti vienas.

Šiuo metu testuojame naują gilaus mokymo analizės metodą, kuris iš vieno histologinio naviko vaizdo duoda tokius prognostinius modelius, apie kuriuos dar niekas nesvajojo. Problema tik „žmogiškai“ paaiškinti, ką šie dirbtinio intelekto modeliai iš tikro mato ir pamatuoja. Iš tiesų kompiuteriai mus pranoksta, šiuolaikinė medicina jau pradeda su tuo susitaikyti.

Iš kur Jūs, kaip mokslininkas, semiatės įkvėpimo? Ar turite kokią nors sėkmės formulę, padedančią Jums siekti užsibrėžtų tikslų?

Įkvėpimas ateina iš paties mokslo. Tai tarsi uždaras ciklas, kuris įsisuka ir nepaleidžia. Įgyvendinta idėja atveria naujas perspektyvas. Kažkas lieka neįgyvendinta dėl laiko ar pajėgumų stokos ar tampa nebeaktualu. Sėkmės formulė gana banali – idėjos, diskusija, atkaklus komandinis darbas, bet svarbiausia – žengti pirmą žingsnį, kad ir nedidelį.

Ko palinkėtumėte visiems, einantiems nelengvu, bet nepaprastai įdomiu mokslinio pasaulio pažinimo keliu?

Kad ir kurioje srityje dirbtumėte, linkiu pažadinti savo smalsumą, pastebėti iššūkius ir rasti jiems sprendimus. Nebūtinai lengviausias kelias yra pats teisingiausias, nebijokite su komanda eiti į „džiungles“ ir grįšite su laimikiu.