Rektoriaus premiją kaip geriausias 2014 metų Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas gavęs toksikologas ir reanimatologas Robertas Badaras ją vadina ilgametės „korupcijos“ rezultatu. „Studentus, matyt, papirkau tuo, kad nežymiu jų lankomumo ir iš jų niekada nereikalauju daugiau, nei šioje situacijoje reikalaučiau iš savęs. Be to, turiu blogą įprotį – visada sveikinuosi“, – svarsto Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas.

Psichoaktyvių medžiagų poveikį sveikatai kaip laisvąjį dalyką dėstantis medikas mano, kad nereikia norėti, jog žmonės, semestrą palankę paskaitas, toksikologiją išmanytų taip pat kaip jis. „Pats į tai gilinuosi daugiau nei dvidešimt metų ir mažai ką suprantu, tai kiek studentai gali įsisąmoninti per kelias dienas? Bandau pateikti tai, kas galėtų būti ne tik įdomu, bet ir naudinga. Nerodau, koks esu protingas, nes taip iš tiesų nėra“, – teigia R. Badaras.

Dėstyti galima ir troleibusų tvarkaraštį

Gydytojas iš karto prisipažįsta, kad dėstymas nėra pagrindinė jo veikla, veikiau hobis. Tiesa, rimtas ir atsakingas. Save jis priskiria žmonėms, kuriems dėstyti tiesiog įdomu. „Tai nėra mano gyvenimo būdas. Reikia žinoti, kad normaliame pasaulyje dėstymas yra profesija, drįstu sakyti, menas. Pažįstu žmogų, kuris tam, kad skaitytų paskaitas, net skraido lėktuvu. Anot jo, bilietai neatsiperka, bet alui užtenka. Jam tai patinka“, – pasakojo R. Badaras.

Paklaustas, koks turėtų būti geras dėstytojas, jis pabrėžia, kad vertinga paskaita – tai ne šou. R. Badaras prisimena profesorių, kurį iki šiol vadina savo korifėju. „Medicinoje jis buvo antras po Dievo. Tobulas teoretikas, tobulas praktikas, tobulas mokslininkas, tačiau jo dėstymo sugebėjimai buvo žemiau nulio“, – sakė jis. Pasak R. Badaro, paskaitose šis medikas pasakodavo sau, apie mokslą jis kalbėdavo tarsi įsimylėjėlis apie savo meilės objektą.

Nors paskaitos pradžioje auditorija būdavo pilna, po penkiolikos minučių trečdalis išeidavo. Paskaita dažnai neturėdavo struktūros, studentai jo kalbas vadindavo tiesiog „vėjais“. „Nemanau, kad tai yra minusas. Tie, kas likdavo, žinodavo, ko atėjo. Jie numanė, kad dalį paskaitos jis tiesiog „pjaus grybą“, bet jei iš monologo atsirinks bent tris frazes, jie laimės, nes jas pasakė žmogus, už kurį pranašesnis tik Dievas“, – įsitikinęs R. Badaras.

„Yra žmonių, net iš troleibusų tvarkaraščio galinčių padaryti gerą paskaitą. Jie gali neišmanyti medžiagos, bet ją pateiks efektyviai, tam tikra prasme sukurs šou. Pirmą, antrą kartą į juos žiūrėti įdomu, bet vėliau iš to nieko nelieka“, – reikalavimą, kad paskaitos būtų įdomios ir įtraukiančios, pašiepia gydytojas.

Pats R. Badaras stengiasi, kad kiekviena jo paskaita būtų kitokia. Jas jis papildo ne kokiais įmantriais šou elementais, tačiau nuolat atnaujindamas pateikiamą medžiagą. „Kai mane pertraukia vidury žodžio, jaučiuosi labai gerai. Jei koks studentas pasako, kad aš neteisus – gali būti ir taip. Jeigu paklaustas iš karto negaliu atsakyti, atsakymą pateiksiu kitą paskaitą. Po kiekvieno užsiėmimo vis ką nors užsirašau. Nors tą patį pranešimą skaityčiau 50 kartų, kiekvienu atveju jį vis papildau“, – tvirtino toksikologas. Anot jo, labiau nei studentams paskaitos naudingos jų dėstytojui. Ruošdamasis paskaitoms, nuolatos analizuodamas, skaitydamas jis ne tik gilina teorines žinias, bet ir gerina savo, kaip gydytojo, kompetenciją.

Universitetas – lygiaverčių partnerių bendradarbiavimas

R. Badaras atskleidžia, kad studijose yra kategoriškas laisvo apsisprendimo šalininkas. Studentai neprivalo eiti į paskaitas, kadangi jie turi teisę rinktis. Dėl to jis nė kiek nepyksta. Studentai patys pajėgūs susirasti informaciją ir ją išstudijuoti. „Sutinku, kad yra daug svarbesnių reikalų nei psichoaktyvios medžiagos. Tai gali būti pirmoji meilė, futbolas, krepšinis… Jei liksiu su vienu klausytoju, vis tiek skaitysiu paskaitą. Jeigu liksiu vienas, kurį laiką turbūt irgi pašnekėsiu“, – juokiasi medikas.

„Universitetas yra lygiaverčių partnerių bendradarbiavimas. Žmogus, atėjęs iš bet kurios studijų programos, pasiima iš tavęs tiek, kiek jam reikia. Tačiau tu neprivalai versti jo norėti. Tai jo pasirinkimo laivė“, – mano R. Badaras.

Gebėjimas priimti sprendimus, pasak toksikologo, neatsiejamas nuo laisvės juos priimti. R. Badaro dėstymo patirtis – dviženklis metų skaičius, tačiau nė vienais metais jo vykdomas eksperimentas nepasiteisino. Į laisvąjį dalyką susirenka įvairių programų studentai. Jau per pirmąjį susitikimą R. Badaras pareiškia, kad egzamino datą jie gali nusistatyti patys – jis kaip nors prisiderins.

„Iš karto visi apsidžiaugia. Bet per ilgus metus nė vienas kursas nesugebėjo susitarti dėl egzamino datos. O kas lieka kaltas? Ogi dėstytojas, nes jis nepasakė kada. Žmonės rėkia, kad nori būti laisvi, kad nori patys spręsti, bet iš tikro spręsti jie visai nenori. Pakanka reikalauti tokios teisės“, – apgailestauja gydytojas.

Medicina – taip pat menas

Kodėl R. Badaras pasirinko mediciną? „Daugiau niekam netikau“, – šmaikštavo jis. Toksikologu medikas tapo todėl, kad nuodai jam visą laiką siejosi su paslaptimi. Toksikologija – ne tik tyrimai ir jų išvados. Ji susijusi su socialiniais žmonių gyvenimo dalykais.

„Kartais liūdina tęstinumo nebuvimas. Skyriuje mes savo darbą padarom, tačiau toliau siųsti nuo alkoholio ar kitų medžiagų priklausantį žmogų nelabai yra kur. Kartais žmonės nenori, o gal negali suvokti savo būklės rimtumo“, – įžvalgomis dalijasi R. Badaras.

Toksikologas atkreipia dėmesį į dar vieną sveikatos sistemos problemą. Lietuvoje pastebima šios medicinos srities stigmatizacija – psichoaktyvių medžiagų sukeliamos problemos mūsų šalyje vertinamos neproporcingai. „Daug žmonių tikriausiai pasakytų, kad pagrindinė sveikatos bėda – cholesterolis. Jei žvilgtelėtume į ataskaitas, pamatytumėme, kad pagrindinis Rytų Europos rizikos faktorius yra ne antsvoris, ne kraujospūdis ir net ne vėžys. Būtent alkoholis šiame regione sukelia daugiausia problemų. Tačiau pažiūrėjęs į valstybės sveikatos prioritetus taip nepasakytum“, – kalbėjo R. Badaras.

R. Badaras neslepia, kad medicinos moksluose, bent kai jis buvo „jaunas ir gražus“ studentas, buvo dvi dalys: teorinė ir praktinė. Mokydamasis teoriją turi „kalti“. Faktas. Būsimas medikas turi išmanyti, kaip veikia sistema. Tačiau prasidėjus praktikai tenka improvizuoti. „Nuo Hipokrato laikų žinoma, kad medicina yra menas. Su manimi gali ginčytis bet kas, tačiau manau, kad mūsų darbe kūrybos turi būti. Kuo toksikologija graži? Nes tu turi galvoti. Net turėdamas labai aiškias konsultantų ir tyrimų išvadas, tu vis tiek turi mąstyti, kaip gydyti, kurį metodą pasirinkti – tame daug kūrybos. Tai man ir patinka“, – apibendrina gydytojas.