Ar daug studentų gali pasigirti tuo, kad jų darbas bus rodomas tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“? Tai – vienas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studijų programos ketvirto kurso studento Mindaugo Drigoto pasiekimų.

Prieš keletą mėnesių jis apsigynė baigiamąjį kūrybinį darbą. O su trumpesnėmis darbo „Nykstančio kaimo portretas“ versijomis dalyvavo keliuose konkursuose, buvo įvertintas ir pastebėtas. Dėl to kovo 28-ąją filmo dalį „Nykstančio kaimo portretas. Prologas“ bus galima pamatyti ir tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“.

Tačiau apie viską – nuo pradžių. Su M. Drigotu kalbėjome apie studijas, jų naudą, apie baigiamąjį darbą ir kitus reikšmingus profesinius įvykius. Apie domėjimosi sritis ir pomėgius, kurių gausa ir įvairovė garantuoja žurnalisto įžvalgų turtą.

Specialybių sąraše – tik žurnalistika

Būna studentų, kurie užpildo visas prašymo eilutes ir atiduoda savo karjerą į likimo nagus: juk svarbiausia studijuoti, ne tiek reikšminga, koks universitetas ar specialybė pasitaikys. Mindaugo stojamųjų patirtis buvo visai kitokia.

Atėjus stojamųjų laikui, vaikinas daug nesvarstė, nes buvo apsisprendęs: studijuos žurnalistiką. Stojamieji Vilniaus universitete klostėsi sėkmingai. Įveikęs visus etapus, Mindaugas tapo žurnalistikos studentu.

„Kaip dabar prisimenu, kalbantis su komisija, viena jos narė man pasiūlė tapti socialiniu darbuotoju, nes buvau prisipažinęs, kad man rūpi socialinės temos, jomis norėčiau rašyti, – pasakojo studentas. – Atsakiau, kad rašyti apie tai nėra tas pats, kas dirbti.“

Tiesa, dalyvaudamas stojamuosiuose į žurnalistikos studijų programą, Mindaugas jau turėjo kvietimą į Dublino universitetą. „Į Dubliną studijuoti fotografijos būčiau išvažiavęs tuo atveju, jei nebūčiau įstojęs į žurnalistiką. Mano prioritetas buvo žurnalistikos studijos, nes tikiu, kad menus galima studijuoti bet kada, nepriklausomai nuo amžiaus ar turimo išsilavinimo“, – teigė Mindaugas.

Apie žurnalistą – pasakotoją

Paprašytas įvertinti, kokių žinių įgijo ir kaip patobulėjo per beveik ketverius studijų metus, Mindaugas tvirtino, kad studijos „praplėtė akiratį ir išugdė kritišką mąstymą.“ Tai, jo nuomone, padeda ne tik rašant, bet ir vertinant įvykius, tai, kas pateikiama žiniasklaidoje, sprendžiant, koks turėtų būti žurnalistas ir kaip turėtų atrodyti jo darbai.

„Kai žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius dėstė kūrybinį rašymą, diskutavome, kas yra žurnalistas. Priėjome prie išvados, jog turime būti pasakotojai. Tai pamenu iki šiol.“

„Mane žavi žurnalisto kaip pasakotojo vaidmuo, taigi ir bakalauriniame, ir kituose darbuose stengiausi parodyti žmones. Pateikti juos ar jų informaciją kaip įmanoma objektyviau, per daug nesiveržiant į jų gyvenimus, tarsi būčiau stebėtojas“, – pasakojo Mindaugas.

Žurnalisto – pasakotojo – stebėtojo vaidmuo nemažai susijęs su Mindaugą dominančiomis socialinėmis temomis. Stojamojo konkurso metu išreikštas noras domėtis šia tema aktualus net ir praėjus beveik ketveriems metams nuo studijų pradžios. Tiesa, einant laikui. besimokydamas studentas atrado priimtinus ir temą praturtinančius raiškos būdus.

Vienu didžiausių jo atradimų tapo audiovizualinės studijos: „Stodamas į žurnalistiką galvojau, kad rašysiu ir kameros į rankas neimsiu, nes televizijoje darbas greitas, o produktai kartais pasižymi prasta kokybe.“ Vis dėlto išmokti naudotis kamera teko, ir Mindaugas pastebėjo, kad vaizdais pasakoti įdomiau. Dabar jis tikina, kad tik kai kurios išankstinės nuostatos apie darbą televizijoje pasitvirtino, tačiau galima atrasti ir daug teigiamų dalykų.

Iššūkių kupinas baigiamasis kūrybinis darbas

„Nykstančio kaimo portretas“ – Mindaugo baigiamasis kūrybinis darbas. Tai filmas apie žmogų, bandantį gyventi ir išgyventi Rasališkių kaime, kuris neatsiejamas nuo Želvos miestelio Ukmergės rajone. „Išties tai filmas apie Rasališkių kaimelį arba apie Valentą – gana vienišą pagyvenusį žmogų, įsikūrusį vienkiemyje“, – sakė Mindaugas ir pridūrė, kad „pagrindinis jo darbo tikslas buvo įamžinti nykstančio kaimo portretą, atskleidžiant jį per Valento istoriją: po dešimties metų ir kaimas, ir Valentas bus pasikeitę, o gal net išnykę“.

Paklaustas, kaip rinkosi temą, kaimą ir įamžinimo vertą pašnekovą, Mindaugas pasakojo svarstęs keletą variantų. Apžvelgęs, kiek dažnai nagrinėtos jo susigalvotos temos, ir suskaičiavęs išlaidas jis nusprendė, kad geriausia bus kurti filmą apie kaimelį, iš kurio kilusi mama: tokių vietų ar jose gyvenančių žmonių portretų žiniasklaidoje reta, be to, išsirinktame kaimelyje neturėjo kilti problemų dėl gyvenamosios vietos ar dažno lankymosi…

Tik iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė paprasta: „Pašnekovų paieška nebuvo lengva, nes Rasališkių kaime gyvena šiek tiek daugiau nei dvidešimt žmonių. Buvau radęs kiek vyresnį nei Valentas žmogų. Jis sunkiai vaikščiojo, jo koja gangrenavo, žmona buvo mirusi, o jis nuolat kivirčydavosi su sūnumi. Kalbėjome apie filmavimąsi gal mėnesį… Likus savaitei iki filmavimo pradžios, jis atsigulė į ligoninę – turįs sveikatos problemų“, – sakė Mindaugas ir pridūrė, kad liūdna buvo ne tik dėl žmogaus nelaimės, bet ir dėl žlugusio darbo.

Jis jau svarstė apie temos keitimą, nes laikas seko, atrasti naują pašnekovą atrodė neįmanoma. „Vis vaikščiojau po kaimą, filmavau, o terminas trumpėjo. Negana to, žmonės manęs vengdavo, nes nepasitikėjo: buvau svetimas ir nuolat vaikščiojau su kamera“, – prisiminė Mindaugas.

Tada ir kilo mintis apie Valentą, buvusį Mindaugo senelio draugą. Valentas, išgirdęs pasiūlymą, daug nesvarstęs sutiko, o tada darbai pradėjo eiti kaip iš pypkės: filmavimai vykdavo bent kartą per savaitę.

„Dabar galvoju, kad pats didžiausias egzaminas – ne filmo apgynimas universitete, atsakymas į komisijos klausimus, o vizitas pas Valentą. Tikiuosi, kad jis reaguos teigiamai, kad jam patiks“, – vylėsi Mindaugas.

Ką Valentas galvoja apie filmą, dar nežinia, tačiau jį įvertino ne tik gynimų komisija. Iki 100 sekundžių sutrumpinto filmo versiją vertinusi konkurso „Pilnas kadras“ komisija nusprendė, kad darbas vertas trečiosios vietos. Konkursas šiemet organizuotas pirmą kartą ir skirtas jauniesiems kūrėjams, kurių prašyta sukurti kokybišką filmą, trunkantį ne ilgiau kaip 100 sekundžių.

Šiek tiek ilgesnę versiją jis pateikė „Kuriame kiną!“ komisijai. Šį konkursą organizavo viešoji įstaiga „Filmuva“ drauge su Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondu. Konkurse Mindaugas apdovanojimo nesulaukė, tačiau gavo pasiūlymą demonstruoti filmą festivalyje „Kino pavasaris“.

Dar viename trumpametražių kino filmų konkurse „Užmesk akį“, organizuotame Kaune esančio „Romuvos“ kino teatro, Mindaugas laimėjo pirmąją vietą.

Nori parašyti puikų baigiamąjį darbą

Paklaustas, kuo gyvena šiuo metu, Mindaugas tikino šiek tiek atitolęs nuo daugelio mėgstamų užsiėmimų, bendradarbiavimo su portalais, nes šiuo metu daug dėmesio skiria bakalauro darbo apie žurnalistiką Lietuvos kino dokumentikoje rašymui.

Ką veiks po studijų, jis dar nenusprendė ir tikino turintis keletą pasirinkimų. „Nenoriu palikti dokumentikos, tačiau gali būti, kad ji taps tik laisvalaikio užsiėmimu. Nesu tikras, kad lengvai rasčiau vietą Lietuvos audiovizualiniame sektoriuje, nes čia reikia „greitai ir daug“, o aš norėčiau pasiūlyti „mažiau, bet gerai“, – tikino M. Drigotas.