Spalio 16 d. VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra minėjo profesoriaus Donato Saukos, iškilaus lituanisto, tautosakininko, literatūros tyrėjo, įžvalgaus kultūros ir visuomenės kritiko, charizminio pedagogo, 80-metį.

Lietuvių literatūros katedroje D. Sauka dėstė lietuvių tautosakos, lietuvių literatūros klasikos istorijos kursus, vedė specialiuosius lyrikos seminarus, kurie įėjo į Vilniaus universiteto lituanistikos istoriją kaip sunkiai pralenkiamas dėstytojo erudicijos, pedagoginio meistriškumo, literatūrinės įžvalgos pavyzdys. Lietuvių literatūros katedroje aplink profesorių būrėsi Filologijos fakulteto jaunieji rašytojai, tautosakininkai, kūrybingasis jaunimas.

D. Sauka parašė lietuvių tautosakai skirtas studijas ir vadovėlius „Tautosakos savitumas ir vertė” (1970), „Vestuvių lyrinės dainos“ (1980), „Lietuvių tautosaka“ (1982), „Lietuvių tautosaka“ (antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, 2007), literatūros studijoms skirtas monografijas „Salomėjos Nėries kūryba, 1921-1940″ (1957), „Žemaitės stebuklas“ (1988), „Jurgis Savickis – XX amžiaus literatūros šifras“ (1994), „Fausto amžiaus epilogas“ (1998). Už pastarąją studiją D. Saukai skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Visuomenės ir kultūros gyvenimo rūpesčiams skirta eseistikos knygelė „Noriu suprasti“ (1990) ir straipsniai periodikoje, paskelbta ir vertimų.

Profesoriaus jubiliejui skirtame moksliniame seminare „Mąstyti kitaip: Donato Saukos lituanistinės provokacijos“ buvo perskaityti 5 pranešimai, diskusijoje svarstytos profesoriaus pasiūlytos temos, dalytasi prisiminimais.
Skelbiame keletą fragmentų iš profesorės Viktorijos Daujotytės plenarinio pranešimo „Mąstyti klausiant ir abejojant; mąstyti taip ir antraip“.

Visa mokslinio seminaro medžiaga bus publikuota žurnale „Literatūra“.

„Daugeliui filologų, humanitarų profesorius matytas iš arti – ne tik auditorijoje, bet ir kalbantis – akis į akį. Savaip persmelktas viešo mąstymo (paskaitoje, seminare) ir atskiro, negi intymaus rašymo, neatskiriamo nuo jam ir jo kartos šviesiajai daliai tekusios tyliojo gyvenimo patirties, savitai rezistenciškos.

Tyliojo gyvenimo sąvoka iš vieno programinių Donato Saukos pasisakymų: tylusis gyvenimas, „privačioji sfera sovietmečiu reiškė kažką daug daugiau nei vien prieglobstį nuo išorinės prievartos. Nors ir neapsaugota nuo gniuždančio totalitarizmo sistemos poveikio, vis dėlto ji buvo vienintelė reali bazė individo atsparai prieš valstybę, ideologiją. Santykinė šios sferos autonomija sovietmečiu apima pustrečios kartos brandos metus – ganėtinai ilgą tarpsnį susiformuoti tam tikram pastoviam interesų ir polinkių ratui. Tam tikram nemažos visuomenės dalies meno, kultūros, humanitarinių vertybių primatui. Šiuo atžvilgiu tyliojo gyvenimo atmosferą puikiai prisimename.“

Tačiau kad ir akcentuotume tyliojo gyvenimo patirtis, turėsime pripažinti, kad Donatas Sauka – viešumos žmogus. Žmogus, turįs poreikį pozicijai, nuomonei, dalyvavimui, pasisakymui, vertinimui, kuris gali būti abejojantis ar ir visai kitoks. Lemiamu istorijos momentu jis yra ištaręs: „Noriu suprasti” (taip pavadinta publicistinė eseistika, kukliausiu būdu, iš pjaustomo popieriaus nuoliekų išleista 1990-aisiais). Reikšmingas straipsnis „Ideologija, kultūra ir absurdo karuselė“ – stiprus balsas, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje atkreipęs dėmesį į sudėtingus nacionalizmo, tautinio orumo aspektus, kritiškai pažvelgęs į pernelyg savimi, savo teisumu pasitikinčią išeiviją, į naujojo laiko „teisiuosius“, kuriančius lietuvių inteligentijos teisimo retoriką. Pasirodė kaip ryškus visuomenės analitikas ir kritikas, kurio akiratyje – svarbiausi visuomenės klausimai; negalima turėti iliuzijų dėl laukinio kapitalizmo, mokykla, kalba, lituanistika niekad negali išnykti iš mąstančios sąmonės akiračio. Pamatiniai sprendiniai, išlaikantys aktualumą: mokyklų mokymo programos niekada nepriklausė nuo filologinės visuomenės nuomonės, nors turėtų; lituanocentrinė filologijos orientacija formuoja rezervato sąmonę. „Rezignacinis požiūris į tautos istorinę lemtį, turime pripažinti, yra stipriai persmelkęs – taip, kad mes patys nebejaučiame – mūsų humanitarinį pasaulėvaizdį.“ Pamėginta nubrėžti perspektyvą – sunku būtų rasti jai alternatyvą: nacionalinio sąmoningumo ir kritinio potencialo tarpusavio santykis yra pamatinė sąlyga, nulemianti visuomenės modernėjimo galimybes.

Į Donato Saukos kaip kultūros figūros rėmus vienu ar kitu būdu pirmiausia rėminame filologą, atkaklų knygos, žodžio ir rašto žmogų, filologinių pajėgų (deja, vis labiau silpstančių) ugdytoją. Iš filologinių interesų kyla šio mokslininko, turinčio dvejybinę mąstytojo ir poeto prigimtį, atkaklumas, sutelktas į priešpriešines ir kartu lygiagretes linijas: pirminė prigimto savumo erdvė (tautosaka, tradicija, pereinanti ir į literatūrą, tautinio avangardo drąsa ir prasmė) ir didysis pasaulio, pirmiausia, suprantama, Europos, koncentras.

Pirmoji Donato Saukos viršūnė – „Tautosakos savitumas ir vertė“ (1970). Viršūnė, į kurią kopiama iš pačių pašaknų, iš lietuvių kultūros papėdės – žodinio meno, tautosakos. Pamatyta, išgirsta, užrašinėta, pratinant prie šio matymo-girdėjimo kelias humanitarų kartas. Dar yra, dar galima susitikti su grožiu, pražystančiu ir sename dainuotojos veide, bet jau nyksta, tilsta, slopsta. Jurgis Lebedys dar palydi grupę lituanistų į tautosakos praktiką, linkėdamas užrašyti lietuvių epo bent trupinių, o Donatas Sauka jau nebeturi iliuzijų. Gyvename pirminės žodžio kultūros saulėlydį, ir tai dar užsitęsusį, ne vienu atveju tarsi užkonservuotą, giliau į civilizaciją įžengusios Europos tautos jau seniai tautosakos nebeužrašinėja. Tai, kas dar matoma, girdima, būtina perkeldinėti į nematomuosius sąmonės laukus, kad kultūros ištakos, pradmenys, daiktai būtų, kad jie įgytų ontologinio tikrumo liudijimą – yra.

„Fausto amžiaus epilogas“ – suvestinė knyga; jos ambicija – versti lietuvių literatūrą pasigalynėti su Europos minties ir kūrybos viršukalnėmis. Kaip pasakyta Marijaus Šidlausko, „šiuokart lietuviškoji kultūra pasitinka Faustą jau nebe „Kepurinės“ pozomis, o išsitiesusi visu savo intelektualiniu ūgiu ir kuo laisviausiai šnekina legendinį daktarą tarsi seną bičiulį“. Faustiškosios intelektualinės intrigos – iš šviečiamojo amžiaus idėjų, iš „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio idėjų.

Turėtume sutikti, kad savo darbais, mąstymu Donatas Sauka yra apėmęs daug laiko, kad iš tiesų sąmone yra sutelkęs savitą vienį: nuo lietuvių seniausių dainų ir mitų iki René Descartes`o, Johanno Wolfgango Goethe’s. Paskutinį praėjusio amžiaus penkmetį jis buvo susitelkęs į esminio Lietuvai, jos kultūrai santykio (bendriausia prasme: tautinės savasties ir atvirumo pasauliui) svarstymą. Jautė jo problemiškumą, išliekantį ir „Fausto amžiaus epiloge“: stengiamės konfrontuoti su savimi, kad būtume talpesni pasauliui, bet ar pasaulis kaip nors įsipareigoja būti talpesnis Lietuvai? Ar iš tiesų lemtis viena – prisitaikyti, besąlygiškai tikint, kad turime stiebtis toliau pažengusių linkui? Donatas Sauka yra iškėlęs daug klausimų, per maža teturime galinčių ir norinčių juos svarstyti. Pakankamas pamatas rezignacijai.“