Lietuvos medicinos visuomenė neteko vienos ryškiausių asmenybių. Balandžio 1 d. eidamas 87-uosius metus mirė Vilniaus universiteto profesorius habilituotas medicinos daktaras chirurgas Augustas Pronckus.

Profesorius A. Pronckus gimė 1922 m. gegužės 22 d. Skuodo rajono Gedrimų kaime. Buvo dvyliktas vaikas ūkininko šeimoje. Pradėjęs lankyti Ylakių pradžios mokyklą išsiskyrė iš kitų savo darbštumu, proto imlumu, mokslo žinių troškimu. 1944 m. baigė Mažeikių gimnaziją. Po metų įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1950 m. baigęs medicinos studijas buvo paliktas dirbti gimtajame fakultete profesoriaus Prano Norkūno vadovaujamoje Bendrosios chirurgijos katedroje. Tolimesni biografijos faktai liudija ypatingą jo veržlumą siekiant profesinių viršūnių. 1953-1955 m. A. Pronckus buvo aspirantas. Jo apginta kandidato (dab. daktaro) disertacija tapo pirmąja, pradėjusia prof. P. Norkūno idėjų pagrindimą ir savitos mokslo mokyklos kūrimą. Nuo 1956 m. A. Pronckus – docentas. Įsitraukęs į tuo metu naują torakalinės chirurgijos sritį netrunka parašyti ir 1964 m. apginti medicinos mokslų daktaro (dab. hab.) disertaciją apie pleuros ertmės obliteraciją po pulmonektomijos, komplikacijų profilaktiką ir gydymą. Neapleisdamas kasdienio sunkaus darbo 1959-1965 m. A. Pronckus – dar ir Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis chirurgas. 1972 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1986-1990 m. prof. A. Pronckus –Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 1-osios chirurgijos, o 1990-1995 m. – Chirurgijos ligų katedros vedėjas. 1995-2004 m. dirbo profesoriumi Medicinos fakulteto Bendrosios praktikos centre.

Prof. A. Pronckus buvo chirurgas iš prigimties. Jis buvo plataus profilio specialistas: operavo širdį, stemplę, skrandį, žarnyną, plaučius. Neoperavo tik smegenų. Nuo 1956 m. jo dėka ir iniciatyva krūtinės ląstos chirurgija tapo atskira chirurgijos šaka Lietuvoje. Jis pirmasis pritaikė praktikoje naują abdominalinės stemplės operacijos priėjimo būdą. A. Pronckus vienas pirmųjų pradėjo daryti širdies operacijas Lietuvoje. 1955 m. jis užsiuvo pradurtą širdį, 1956 m. pašalino prie širdies priaugusį perikardą, 1958 m. atliko mitralinę komisūrotomiją – uždarą širdies operaciją – pacientui buvo išplatinta anga tarp kairiojo prieširdžio ir skilvelio.

Iš prof. A. Pronckaus mokėsi visi, kuriems teko laimė atsidurti šalia jo operacinėje ar paskaitose. Jam operuojant operacinėje niekada nebūdavo įtampos ar nerimo. Dygsnis po dygsnio, lyg žaidžiant, būdavo padaroma sudėtingiausia operacija. Jis buvo fiziškai stiprus ir ištvermingas. Išugdė tris profesorius, šešiolika medicinos mokslų ir septynis habilituotus medicinos mokslų daktarus. Jo plunksnai priklauso per 130 mokslo publikacijų. Jis išleido knygą „Ezogastroduodenoskopija” (1985), buvo vadovėlio „Klinikinė chirurgija“ (1969, 2-asis. leid. 1980) ir knygos „Stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos endoskopija“ (1984) bendraautoris.

„Baltuoju profesoriumi“ vadintas A. Pronckus keturis dešimtmečius dirbo Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje. Neretai darbe užsibūdavo iki vėlumos, tačiau visuomet prieš septynias ryto buvo girdėti jo skambus balsas ir rūpestingas „Kaip jaučiatės?“.

Profesorius A. Pronckus 30 metų buvo Vilniaus chirurgų draugijos pirmininkas, Lietuvos chirurgų draugijos pirmininko pavaduotojas, Europos chirurgų asociacijos Baltijos valdybos narys, Lietuvos širdies ir krūtinės ląstos chirurgų draugijos garbės narys. 2004 m. jam buvo suteiktas Skuodo miesto garbės piliečio vardas. 2007 m. profesorius buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu „Už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos kariuomenę“.

Pasiekęs profesines aukštumas, pripažinimą ir pagarbą, prof. A. Pronckus nepiktnaudžiavo šlove. Jis išliko kuklus ir paprastas žmogus, su juo buvo lengva ir malonu bendrauti. Nesileido giriamas ir nemėgo liaupsių. Net kreipinys „profesoriau” jam buvo priimtinas tik oficialių pokalbių metu. Kasdien bendraujant dažnai sakydavo: „Vadink mane Augustu.“

Ne viskas apie profesorių būtų pasakyta, jei nepaminėtume jo meilės ir traukos menui. Jo skambus ir aukštas tenoras, jo muzikalumas būtų galėjęs konkuruoti su ne vienu vėliau pripažintu Lietuvos dainininku, jei nebūtų buvusi pasirinkta chirurgo profesija.

Tai buvo nepaprastai medicinai ir Vilniaus universitetui atsidavęs žmogus. Iki paskutinių dienų, jau būdamas garbaus amžiaus, jis toliau kantriai ir ištvermingai dirbo, tuo pelnydamas kolegų ir pacientų pagarbą. Jo gyvenimo pavyzdys turėtų įkvėpti kiekvieną – nueitas kelias nuo Žemaitijos ūkininko vaiko iki mokslo ir pedagoginio darbo aukštumų bei chirurgijos meno virtuoziškumo viršūnių.

Profesorius Augustas Pronckus amžinojo poilsio atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Vilniaus universiteto bendruomenė giliai liūdi netekusi vieno žymiausių Lietuvos chirurgų, nuoširdžiai užjaučia velionio šeimą ir artimuosius. Jo šviesus paveikslas – dvasios stiprybė, beribis gebėjimas dirbti, erudicija, vidinė energija – išliks kolegų ir visų jį pažinojusiųjų atmintyje.