VU profesorius emeritas Kęstutis Nastopka. VU bibliotekos nuotr.

Mirė literatūrologas, semiotikas, kritikas, vertėjas, ilgametis Vilniaus universiteto (VU) dėstytojas, profesorius emeritas Kęstutis Nastopka. Šia liūdna žinia pasidalijo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

„Užuojauta mirus VU profesoriui emeritui Kęstučiui Nastopkai, iškiliam literatūrologui humanistui, sukūrusiam stiprią akademinę semiotikų mokyklą Lietuvoje. Užuojauta šeimai ir kolegoms bendruomenėje“, – užuojautą reiškia VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

K. Nastopka gimė 1940 m. kovo 18 d. Kaune. Mokėsi Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1962 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete. 1962–1965 m. stažavosi Rygos universitete. 1966–1972 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Nuo 1972 m. dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Lituanistikos fakulteto dėstytoju, 1989–1991 m. – Lietuvių ir užsienio literatūros katedros, 1991–1996 m. – Visuotinės literatūros katedros vedėjas. 1986 m. tapo filologijos mokslų daktaru. Nuo 1992 m. – ir Vilniaus universiteto dėstytojas, 1998–2005 m. Literatūros teorijos (nuo 2002 m. Literatūros teorijos ir istorijos) katedros vedėjas, 2007–2008 m. A. J. Greimo semiotinių studijų centro vedėjas, paskutiniu metu – profesorius emeritas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1971 m.

Studijoje „Poetinė lyrikos kalba“ (knygoje „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“, 1969) pateikiamos individualiosios poetinės kalbos sistemos, apibūdinamos keliais kriterijais: įvaizdžių semantikos, kūrinio kompozicijos, metro, rimo, intonacijos. Lietuvių literatūros moksle ir kritikoje įtvirtinami lingvistinės poetikos, struktūrinės, semiotinės analizės principai, priešinamasi realistinei literatūros sampratai.

Tyrinėjo literatūrinius ryšius (veikalas „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“, 1971; apžvalginis veikalas „Lenkų romantizmas ir Baltijos literatūros“, 1973, su V. Kubiliumi; paskaitų konspektas „Tarybinių Pabaltijo tautų literatūros“, 1978). Mokėsi iš rusų formalistų, struktūralistų, nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios literatūros prasmę aiškino semiotikos sąvokomis. Monografijoje „Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius“ (1985; LSSR valstybinė premija, 1986) derindamas kompozicinius ir komunikacinius kriterijus išskyrė 5 pagrindinius eilėraščių tipus (dainiškąjį, polifoninį, meditacinį, pasakojamąjį ir oratorinį) kaip skirtingus prasmės kūrimo būdus. 2012 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija. Išleido semiotinius veikalus „Reikšmių poetika“ (2002), „Literatūros semiotika“ (2010), sudarė semiotikos straipsnių rinktinę „Trys semiotikos“ (2012). Vienas iš „Lietuvių literatūros istorijos“ (rusų kalba, 1977; lietuvių kalba 2 t., 1979–1982) autorių.

Parašė analitinių straipsnių apie lietuvių poeziją atnaujinusių poetų J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio, M. Martinaičio, S. Gedos, T. Venclovos, V. P. Bložės kūrybą (rinkinys „Išsprūstanti prasmė“, 1991). Taip pat išleido semiotinių straipsnių ir literatūrinės eseistikos rinkinį „Įsiklausymai“ (2020). Iš latvių kalbos išvertė U. Bērziņio poezijos, iš prancūzų kalbos – A. J. Greimo veikalus „Struktūrinė semantika“ (2006), „Apie netobulumą“ (kartu su Sauliumi Žuku, 2004).