„Negyvoji zona“ Baltijos jūroje – viena didžiausių pasaulyje. Kodėl taip yra, kas apskritai yra „negyvosios zonos“ ir kokias pasekmes jūros užterštumas turės Lietuvai – apie tai naujausiame Vilniaus universiteto tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode pasakoja Chemijos ir geomokslų fakulteto docentas Kęstutis Jokšas.

Mokslininko teigimu, viena didžiausių „negyvųjų zonų“ – Arabijos jūroje, antroji – Meksikos įlankoje, o trečioji didžiausia „negyvoji zona“ aptinkama būtent Baltijos jūroje.

Kas yra „negyvoji zona“?

Kaip pasakoja doc. K. Jokšas, „negyvoji zona“ – tai vieta, kuri stokoja deguonies. Tokios zonos dar kitaip vadinamos „mirties zonomis“, „bedeguonėmis zonomis“, „dykumomis“. Deguonis – gyvybiškai svarbus daugumai gyvų organizmų, todėl tokiose vietose dėl deguonies trūkumo nebelieka beveik jokios gyvybės – vandens augalai išnyksta, gyvūnai arba palieka bedeguonę teritoriją arba yra pasmerkti žūti.

„Tyrėjai nustatė, kad „negyvosios zonos“ plečiasi ir deguonies kiekis pasauliniame vandenyne bendrai per 50 metų yra sumažėjęs 2 proc. Taigi, jeigu nėra deguonies, gyvybė gali pasitraukti iš tų zonų. Pavyzdžiui, žuvys, nes jos judrios ir gali plaukti į kitas vietas. Tačiau yra tokių gyvybės formų, kurios yra mažai judrios. Pavyzdžiui, dumbliai ir kiti organizmai, kurie gyvena jūros dugne, taip pat moliuskai, krevetės. Joms sunku pasitraukti iš tos zonos ir jos arba pradeda negerai jaustis, arba numiršta, arba nebesidaugina, nebesiplečia jų populiacija, ekosistema ir taip toliau“, – pasakoja VU mokslininkas.

Chemijos ir geomokslų fakulteto docentas Kęstutis Jokšas. VU nuotr.

Pasak jo, „negyvosios zonos“ pasauliniame vandenyne yra gana plačiai paplitusios. Pirmosios „negyvosios zonos“ buvo fiksuotos dar 1950 metais. Kaip pasakoja K. Jokšas, tais metais pasaulio mokslininkai užfiksavo apie 50 „mirties zonų“. Pastaruoju metu „mirties zonų“ pasauliniuose vandenynuose jau yra priskaičiuojama apie 530 ir kiekvienais metais šis skaičius didėja.

„Jų dydis gali varijuoti nuo kelių šimtų ar kelių dešimčių kvadratinių kilometrų, gali išaugti ir iki 1 tūkst. kvadratinių kilometrų. Dabartiniu metu, manoma, kad tokios zonos užima apie 4,5 milijono kvadratinių kilometrų. Pradžioje jos buvo pastebėtos prie Amerikos krantų, Meksikos įlankoje, labai nemažai jų dabar yra aptinkama prie Japonijos Kurilų salų, Kamčiatkos regione, taip pat prie Pietų Afrikos vakarinės Atlanto vandenyno dalies“, – tinklalaidėje pasakoja mokslininkas.

Kodėl atsiranda „mirusios zonos“?

Doc. K. Jokšo teigimu, „negyvąsias zonas“ galima išskirstyti į du tipus: natūralias ir ilgalaikio žmogaus veiklos poveikio. Abi jos gali egzistuoja vienoje vietoje. Gali būti ir tokių, kurios pasireiškia tik tam tikru metų sezonu arba tam tikru paros, savaitės, mėnesio laikotarpiu.

„Baltijos jūroje tokių zonų yra nemažai. Dažniausia jų atsiradimo priežastis – eutrofikacija – ekosistemos suvešėjimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų pertekliaus. Mažesnė dalis bedeguonių zonų yra natūraliai susiformavusios“, – teigia mokslininkas.

Eutrofikacija – procesas, kurio metu dėl padidėjusio maistinių medžiagų kiekio vandenyje sparčiai auga dumblių kiekis, arba, paprastai tariant, kai vanduo ima „žydėti“. Pagrindinės maistinės medžiagos, sukeliančios eutrofikaciją, yra azotas ir fosforas. O šių pagrindinis atsiradimo jūroje šaltinis, pasak mokslininko, yra žemės ūkis.

„Dar prisideda transportas, pramonė, nemažai išsiskiria azoto oksido, azoto junginių su deginamais produktais. Ypač tarši yra laivybos pramonė, nes jūras teršia ir laivai, naudojantys dyzelinius degalus. Todėl dabar pasauliniu mastu bandoma patobulinti laivų variklius, kad jie į jūras išmestų kuo mažiau taršių medžiagų. Lygiai taip pat ir pramoniniuose objektuose stengiamasi padaryti taip, kad į aplinką patektų kuo mažiau ne tik CO2, bet ir azoto oksidų“, – aiškina K. Jokšas.

Pagrindiniai teršėjai

K. Jokšas teigia, kad ūkiuose naudojamos cheminės trąšos yra vienos pagrindinių eutrofikacijos proceso skatintojų vandens telkiniuose. Kitas dalykas, anot jo, yra mėšlas, gyvulininkystės kompleksai, kurie yra ypač stambūs azoto junginių gamintojai.

„Viena iš pagrindinių problemų, kad nemaža dalis azoto ir fosforo nėra pilnai įsisavinama augalų, dalis jų nukeliauja į požeminę hidrosferą, į upelius, į ežerus ir intakais vienaip ar kitaip patenka į tą pačią Baltijos jūrą, Kuršių Marias ar į pasaulinį vandenyną, ypatingai jeigu žemės ūkis yra vystomas netoli pakrančių.

Dar labai svarbus vandens taršos šaltinis, kurį reikėtų paminėti, tai yra žmonių buityje naudojamos įvairios priemonės, kurios turi fosforo junginių. Pavyzdžiui, nemažai žmonių buityje naudojami skalbikliai. <…> Kartais net į maisto produktus yra dedami tam tikri fosfatų junginiai, siekiant pagerint tam tikras jų savybes ir pan. Taigi, jeigu buitinės nuotekos nėra deramai sutvarkytos, išvalytos, jos patenka į vandens telkinius ir su tais junginiais nukeliauja į upes ir ežerus“, – aiškina docentas.

Europos Sąjunga, keliaudama žaliojo kurso link, siūlo kovoti su vandens telkinių užterštumu. Viena iš siūlomų priemonių – neleisti tręšti laukų, esančių tam tikru atstumu nuo, pavyzdžiui, upės, ežero ar kažkokio kito vandens telkinio. Taip pat siekiama kad buitinės ir pramoninės nuotekos būtų valomos efektyviau.

Pasak K. Jokšo, misija – įmanoma ir prie to yra einama.

Kaip smarkiai prastės situacija Baltijos jūroje? 

Vis dėlto, anot doc. K. Jokšo, situacija negerėja ir tai paskutiniu metu parodė Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija (The Baltic Marine Environment Protection Commission arba kitaip dar vadinama Helsinki Commission, HELCOM), kuri apjungia visas valstybes, esančias aplink Baltijos jūrą. Komisija kartu su Europos Sąjunga rūpinasi Baltijos jūros švara, skatina jūrines valstybes vykdyti tyrimus, monitoringą, kontrolę, vykdyti stebėseną pagal atitinkamas metodikas ir t.t.

„Naujausia jų ataskaita, kuri buvo parengta 2023 metais, parodė, kad Baltijos būklė per 30 metų nepagerėjo tiek eutrofikacijos, tiek kitos taršos masteliu ir yra gana sudėtinga situacija“, – teigia K. Jokšas.

Kaip pasakoja VU docentas, HELCOM yra priėmęs Baltijos jūros veiksmų planą. Pasak jo, keli tokie planai jau buvo, bet jie nedavė teigiamų rezultatų. K. Jokšo teigimu, vienas iš pagrindinių akcentų yra dar labiau mažinti taršą, susijusią su žemės ūkiu, t. y. keisti žemės ūkio politiką, toliau taikyti tam tikras gamtosaugines priemones, laikytis griežtos kontrolės tręšimo planų.

Tiesa, žalos poveikį Baltijos jūroje jau galima pamatyti. Dėl žmogaus ūkinės veiklos suintensyvėjusi Baltijos jūros eutrofikacija ir klimato kaita dar labiau skatina „negyvosios zonos“ plėtimąsi. Šiltėjant vandeniui ir daugėjant maistingųjų medžiagų telkinyje sparčiau vystosi dumbliai, fiksuojami intensyvesni vandens „žydėjimo“ atvejai, mažėja žuvų.

Kita didelė problema – klimato kaita. Kylant jūros vandens temperatūrai, mažėja ir deguonies tirpumas. Šylant klimatui ir didėjant kritulių kiekiui, tikėtina, kad dar daugiau trąšų bus nuplaunama nuo dirvožemio į vandens telkinius, iš kurių maisto medžiagos pateks į jūrą ir skatins eutrofikacijos procesą.

„Labai svarbus momentas, kad jeigu mes šiandien uždėsime apynasrį azoto ir fosforo išmetimui, t. y. visai jo neišmesime, mes vis tiek dar 30-50 metų turėsime eutrofikacijos procesą pilnu pajėgumu, dėl to, kad visur yra jų sankaupos zonų. Didžiausios fosforo sankaupos glūdi Kuršių Marių, Baltijos jūros dugno nuosėdose“, – tvirtina Chemijos ir geomokslų fakulteto docentas K. Jokšas.