„Mokslas ir pseudomokslas: kur slypi humanitarikos problemos? Kaip arti alchemijos atsiduria humanitariniai mokslai? Ar išties jie yra nepraktiški ir kuriantys neaiškias ateities perspektyvas?“ – klausė „Žinių radijo“ laidos „Nuomonių studija“ vedėja Aldona Atkočiūnaitė. Apie tai laidoje diskutavo VU Filologijos fakulteto profesorius, Lietuvių kalbos katedros vedėjas Vytautas Kardelis ir šio fakulteto projektų vadovas dr. Audrius Valotka.

„Humanitariniai mokslai nė kiek ne prastesni nei techniniai ar gamtos mokslai. Pasaulyje turi būti pusiausvyra. Vadinasi, ji turi vyrauti ir tarp mokslų. Jie turi būti lygiaverčiai, nepaisant to, kad jiems taikomi skirtingi metodai. Galbūt žvelgiant iš šalies humanitarinių mokslų rezultatai atrodo sunkiai apčiuopiami, tačiau taip nėra. Juk ir tiksliųjų mokslų eksperimentai ne iškart ir ne visuomet duoda rezultatų. Visur yra nematoma pusė. Tik bėda, kad humanitarai tarsi visuomet yra paviršiuje, visuomet aiškiai matomi“, – tvirtino prof. V. Kardelis.

Kiekvienas mokslas turi savo vidines taisykles, dažnai nematomas žvelgiantiems iš išorės. Dalis mokslinių rezultatų suprantami tik patiems specialistams. Be to, gamtos ir humanitariniuose moksluose veikia skirtingi dėsniai: gamtamokslio objektyvus dėsnis žlunga atsiradus kad ir nedideliam neatitikimui, sistemos nenuoseklumui. Toks griežtai objektyvus matematiškumas humanitarikos srityje neveikia. Humanitarika kreipia žvilgsnį į žmogų, visuomenę: yra visuomenės, kalbos, įvairių sričių dėsnių, juose pilna išimčių. Pavyzdžiui, šiuo metu plintantis nemotyvuotas „l“ raidės kietinimas. Kompiuteris žodyje „keltas“ ar „alter ego“ klaidos nepadarytų, o žmogus padaro. Ilgainiui ši klaida gali virsti dėsnio išimtimi.

„Pavojaus humanitariniams mokslams tikrai neįžvelgiu. Jie svarbūs tautinei tapatybei įtvirtinti, o ir atakos prieš juos, nuolatinis jų svarbos užklausimas suaktyvėja prieš struktūrinių fondų lėšų skirstymą. Neretai laimėjusi pusė už lėšas ką nors pasistato ar nusiperka, tačiau tai dar nereiškia, kad jau daromas mokslas. Tuo tarpu humanitarams nereikia statytis milijonus litų kainuojančių mokslo centrų. Laikyti techninę įrangą pagrindiniu moksliškumo kriterijumi yra juokinga“, – sakė dr. A. Valotka, atskleidęs savo kuruojamos srities – struktūrinių fondų projektų – užkulisius.

Humanitarika atlieka svarbų vaidmenį tautinės tapatybės kontekste. Tautinės tapatybės centras – kalba, istorija, papročiai. Kasdien apie juos nemąstoma, tikroji jų vertė paaiškėja kritiniu tautai metu: Sąjūdžio metu, kylant išorės ar vidaus agresijos pavojui. Tuomet gatvėse nematome iškeltų techninių prietaisų, nemojuojama naujausiais Lietuvos mokslininkų laimėjimų įrodymais, bet giedama Tautiška giesmė, atsigręžiama į vertybes. Nuolatinis humanitarinių mokslų ignoravimas atveda prie silpnos teisėkūros, istorijos mokslo degradavimo, lingvistikos ir kultūros plačiąja prasme nykimo. Kaip be humanitarikos žinoti, kokia sena ir archajiška yra lietuvių kalba, kada vyko Oršos, Mėlynųjų vandenų ar Žalgirio mūšiai, kokie dėsningumai juose veikė, kuo lietuvių tauta skiriasi nuo kitų tautų?

„Tikrai nėra nieko blogo, kad Lietuvoje tarp stojančiųjų vis dar populiarūs humanitariniai mokslai. Būtų kur kas blogiau, jeigu 80 proc. stojančiųjų rinktųsi tiksliuosius. Humanitariniai mokslai ir humanitarinės specialybės visų pirma suteikia išsilavinimą, o tai ir yra svarbiausias dalykas. Filologijos fakultete mes nesiekiame suteikti siauros profesijos ar meistrystės. Studentai turi įgyti išsilavinimą, o profesiniai dalykai vėliau susiklosto labai įvairiai. Filologų veiklos spektras labai didelis: ir bankai, ir ministerijos, ir žiniasklaida, ir verslo sektorius, ir tarnyba Europos Sąjungos institucijose Briuselyje. Visus šiuos žmones sieja vienas bendras dalykas – gilus ir įvairiapusis išsilavinimas. O juk XXI a. žmogus neturi būti siauro akiračio, siauros meistrystės ar amato atstovas“, – sakė prof. V. Kardelis.

Kalbotyros mokslo istorija gražiai atskleidžia mokslo ir pseudomokslo skirtį. Kalbotyros mokslas kaip disciplina susiformavo atsiradus metodui, tai – istorinis-lyginamasis metodas. Visuomet siekta priartėti prie gamtos ir tiksliųjų mokslų, susikurti tyrimų ir analizės įrankį. Kalbotyroje įsitvirtino struktūriniai metodai, vėliau perimti ir literatūrologų. Tačiau dabar vis populiaresnė kognityvinė lingvistika, priklausanti visai kitai paradigmai. Struktūrinis požiūris yra imanentinis, jo šūkis – kalba yra sistema savaime, jos tyrėjas tarsi fizikas krapštosi pro kalbos „atomus“. Tuo tarpu kognityvinė lingvistika pirmiausia žvelgia į kalbėtoją, nebe tekstų gamintoją, bet pasaulio suvokėją. Technokratams artimesnis struktūrinio matematinio metodo taikymas, tačiau šiuo metu vis svarbesnis tampa gerokai platesnis antrasis metodas. Savaime suprantama, jie abu gali ir turi koegzistuoti, kaip koegzistuoja tikslieji ir humanitariniai mokslai.

„Kartais savo studentus paraginu: mielieji, praverkime savo pinigines ir meskime visus banknotus ant stalo. Aš pasiimu visus humanitarus, o jums palieku visus tiksliųjų mokslų atstovus. Studentams telieka Steponas Darius ir Stasys Girėnas, t. y. dešimt litų su lėktuvėliu, o man tenka visi kiti banknotai po du šimtus, po šimtą, po penkis šimtus litų. Ant jų vaizduojami humanitarai arba tie, kurie mūsų valstybei svarbūs kaip humanitarai. Gydytojas Jonas Basanavičius mums svarbus dėl savo nuopelnų humanitarikoje, apie Tautiškos giesmės autoriaus Vinco Kudirkos pasiekimus medicinoje sunkiai ką galime pasakyti“, – tvirtino dr. A. Valotka.

Tarp pasaulyje žymių lietuvių iš karto pavyktų prisiminti tik kelis tiksliųjų mokslų atstovų vardus: tai žymus Čilės geologas, mineralogas Ignas Domeika, kurio vardu pavadintos ir kalnų grandinės, ir meteoritai, ir dinozaurų kaulai, ir dar pusantro šimto objektų; vokiečių kilmės elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, geologas Theodoras Grotthussas; vienas žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų, tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretikas ir praktikas, vadybos konsultantas užsienio įmonėse Vytautas Andrius Graičiūnas, kurio vardu pavadintas vienas vadybos dėsnių; LDK artilerijos inžinierius, raketų išradėjas Kazimieras Simonavičius. O štai tarp humanitarų galima minėti ir Adomą Mickevičių, ir Sarmatų Horacijumi vadinamą LDK lotyniškai rašiusį poetą Motiejų Kazimierą Sarbievijų, gavusį popiežiaus aukso vainiką, Nobelio premijos laureatą Česlavą Milošą, semiotikos teorijos pradininką Algirdą Julių Greimą ir daugybę kitų.

„Tiems, kurie humanitarinius mokslus vadina pseudomokslais, galima atsakyti: pseudomokslų yra visur, ne vien tarp humanitarinių mokslų. Kiek paramokslų šliejasi prie medicinos? Yra ir parafizikų, ir parachemikų. Bėda galbūt ta, kad technokratiniai mokslai labiau apčiuopiami, o humanitariniams nereikia įrangos: parafizikas neatliks didelio eksperimento, nes tam reikia brangiai kainuojančios įrangos, tuo tarpu parahumanitaras gali sėdėti ir fantazuoti. Tačiau fantazuodamas jis nesupranta metodikos, nėra studijavęs kalbotyros ir kitų disciplinų, tad ir tyrimai – visiška netvarka: Lietuva – indoeuropiečių centras, mūsų kalba svarbiausia ir t. t. Moksliškai šie dalykai interpretuojami visiškai kitaip. Pats kalbotyros mokslas yra tarsi indas, į kurį telpa trys dalykai: poezija, matematika ir gramatika. Tarp jų turi būti pusiausvyra, nenukrypta į poeziją. Paralingvistai nulinksta į kabalistiką ir visiškus niekus ir, deja, sudaro įspūdį, kad visi kalbininkai užsiima tuo pačiu. Be to, nauji technokratų išradimai yra apčiuopiami, matomi jų rezultatai, tuo tarpu atsakyti, kokį poveikį visuomenei padarė rimta humanitaro išleista studija, sudėtinga“, – argumentavo prof. V. Kardelis.

„Humanitariniai mokslai tapo mokslais jau nuo Aristotelio laikų, tuo tarpu tikslieji susiformavo gerokai vėliau: vieni nuo Descartes‘o laikų, kiti tik XIX a. Kai Prancūzijos mokslų akademija sudarinėjo įvairių gyvūnų aprašus ir pasikvietė garsų gamtininką Georges’ą de Buffoną, aptariant vėžį buvo pasiūlytas toks apibrėžimas – tai žuvelė, raudona ir plaukioja atbula. Buffonas su viskuo sutiko, išskyrus kad tai ne žuvelė, ne raudona ir neplaukioja atbula. Tai tiksliųjų mokslų aušra. Panašu, kad nuolatinės atakos prieš senus humanitarinius mokslus yra neofitų entuziazmas: norintieji įsitvirtinti, užimti naują erdvę laikosi aršiai atakuojančios pozicijos. Juk humanitarikos objektai yra tokie sudėtingi, jie neįkandami matematiniams metodams. Tarkime, kalba. Ji nėra iki galo suskaitmeninama, iki galo formalizuojama – su tuo susidūrėme įgyvendindami kelis didelius ant matematikos ir fonologijos sandūros atsidūrusius projektus: tai lietuvių kalbos sintezatorius, lietuvių kalbos atpažintuvas, lietuvių kalbos garsynas, atskleidęs, kad vien „e“ turime apie 1600 variantų. Kompiuteris nesugeba atkurti tokios įvairovės, tai padaro tik žmogus. Tam mums ir reikia humanitarinių mokslų“, – reziumavo dr. A. Valotka.

Parengta pagal „Žinių radijo“ laidą „Nuomonių studija“.