Apie perspektyviausias Lietuvos mokslo sritis, tyrimus ir mokslininkus, kuriais didžiuojasi Vilniaus universitetas, apie tai, ko reikia, kad Lietuva pelnytų prestižinę Nobelio premiją, kalbamės su VU mokslo reikalų prorektoriumi prof. Jūru Baniu.

Kokios Lietuvos mokslo sritys šiuo metu perspektyviausios?

Tai klausimas, susijęs su valstybės finansiniais prioritetais, investicijomis, prognozėmis. Lietuvoje išskirtos kelios prioritetinės sritys. Labai stiprios komandos dirba nanotechnologijų, biotechnologijų ir lazerinių technologijų srityse. Šios sritys perspektyvios ir plėtojamos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.

Ar Vilniaus universitete atliekamais moksliniais tyrimais galime didžiuotis? Ar jie svarbūs Lietuvos ateičiai?

Be abejonės, ne tik galime, bet ir turime didžiuotis. Mūsų mokslininkų tyrimai žinomi visame pasaulyje, ne tik Europoje. Gyvename globaliame pasaulyje, kur jau nebėra „lietuviško“ ar „europinio“ mokslo. Mūsų mokslininkai publikuoja straipsnius pasaulinėje spaudoje ir konkuruoja tiek su Japonijos, tiek su JAV mokslininkais. Nanotechnologijos ar lazeriai nėra tik Lietuvos prioritetas.

Reikia pasidžiaugti, kad universiteto mokslininkai sėkmingai dirba ne tik minėtose prioritetinėse, bet ir daugelyje kitų sričių, pradedant geologija ir baigiant ekonomika. Tai, kad Vilniaus universiteto mokslininkų pranešimai priimami į pasaulinius kongresus, rodo, kad jie yra tikrai aukšto lygio mokslininkai. Lietuva nėra uždara sistema, gyvename dideliame pasaulyje ir užsidaryti, atsitverti nėra tikslo.

Kadangi Jūs fizikas, tai ir norisi paklausti: ar Lietuvos fizikos mokslas turi kuo didžiuotis, be lazerių?

Žinoma. Pirma, tai mūsų teoretikai. Norėčiau paminėti VU profesorių D. Abramavičių, kuris, grįžęs iš JAV, dirba Teorinės fizikos katedroje, austrą Thomą Gajdosiką, kuris atvyko dirbti į Lietuvą Vienos technikos universitete apsigynęs daktaro disertaciją, Teorinės fizikos ir astronomijos instituto habil. dr. Gediminą Juzeliūną. Yra gausybė pasaulinio lygio darbų. Tai liudija gausūs tarptautiniai projektai, pranešimai ir publikacijos prestižiniuose pasauliniuose mokslo žurnaluose. Verti paminėjimo mūsų astronomų darbai, bendrosios fizikos ir spektroskopijos tyrimai. Vienas iš įdomesnių – tai prof. V. Šablinsko bendradarbiavimas su medikais tiriant infraraudonuosius spektrus. Fundamentalius darbus, vykdomus kieto kūno elektronikos srityje, liudija patentai su „Samsung“.

Prof. G. Juška yra vienas labiausiai cituojamų mokslininkų pasaulyje. Turi kuo pasigirti ir puslaidininkių fizika, o šios srities laimėjimus ką tik paliudijo visuomenei plačiai pristatytas metaloorganinis cheminių sluoksnių nusodinimo reaktorius. Reikšmingi radiofizikos, molekulinės akustikos darbai: prof. D. Čiplys bendradarbiauja su JAV kurdamas paviršinius akustinių bangų jutiklius (cheminių medžiagų, sprogmenų).Taigi yra daug stiprių fizikų mokslininkų grupių.

Ko reikia, kad VU ir Lietuvos mokslininkai gautų Nobelio premijas?

Proto yra, bet trūksta dviejų komponenčių. Bent jau fizikos, chemijos, biomedicinos, ekonomikos srityse trūksta finansavimo, nes reikia konkuruoti su universitetais, kurių metinis biudžetas – mažiausiai milijardas dolerių, o darbuotojų skaičius panašus. Taigi jie turi visai kitas galimybes, nes daug lemia ir moderni įranga. O kitas dalykas – tai mūsų žmonių kuklumas, nemokėjimas pasirodyti, nes Nobelio premija – tai ir marketingo dalis. Mokėjimas save parduoti, pasirodyti irgi yra svarbus.

Ar Lietuvoje mokslininko profesija prestižinė?

Tikrai ne. Jei valdininkas, sėdėdamas ministerijoje ir kilnodamas popierius, kai jo atsakomybė minimali, gauna didesnį atlyginimą už profesoriaus, kuris turi dirbti mokslinį darbą, skaityti paskaitas, rengti publikacijas, dalyvauti konferencijose, tai, matyt, jaunimas gerai pagalvoja, ko verta siekti. Todėl jaunimo apklausos ir rodo, kad jie labiausiai nori tapti valdininkais, o ne mokslininkais.

Ko labiausiai trūksta mūsų mokslininkams, kad pasiektų geresnių rezultatų?

Kažkuris Nobelio premijos laureatas yra pasakęs, kad jei norima sulaukti iš mokslininkų rezultatų, reikia duoti jiems gerą finansavimą ir netrukdyti. Deja, vien dėl gausybės ataskaitų, projektų ir kitų biurokratinių dalykų, ypač dabar, gyvenant pertvarkos metu, tokios ramybės nėra. Nekalbant apie  finansavimą. Tarkime, Vilniaus universitetas, nors mokslo produkcija nebuvo įvertinta iš naujo, mokslui skirtų lėšų, palyginti su 2008 m., gavo 6 mln. mažiau. Taigi mokslas finansuojamas mažiau, o rezultatų reikalaujama daugiau, daugėja ataskaitų. O didžiausias peilis mokslininkams po kaklu – tai viešieji pirkimai. Jei lenktyniauji su japonais ar amerikiečiais, turi greitai atlikti darbus, reikia medžiagų ar įrangos. O dabar net turėdamas projektą ir pinigų dar gali pusę metų vargti, kol nusipirksi tai, ko reikia, per konkursą. Tai visai nelogiška.

Ar VU doktorantams sudaromos sąlygos dirbti mokslinį darbą tokios pat, kaip kitose Europos ir pasaulio šalyse? Ar galima prognozuoti, kad daugės ne tik Lietuvos, bet ir užsienio doktorantų skaičius? Ar tai naudinga Lietuvai?

Tai labai priklauso nuo vadovo ir nuo grupės. Jei vadovas turi projektų, tai sąlygos tokios pat, o gal net ir geresnės. Jei vadovas nesirūpina projektais, tai doktorantas kartais paliekamas likimo valiai.

Esu įsitikinęs, kad tiek Lietuvos, tiek užsienio doktorantų VU turi daugėti, o mes turime tapti regiono lyderiais, „susiurbdami“ geriausius protus. Ir ne tik doktorantų, bet reiktų pritraukti daugiau gabių magistrantų ir bakalaurų. Bet vėl atsiremiame į finansavimą: protingi žmonės iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos tikrai čia nevažiuos, nes neturės pinigų mokėti už mokslą. Reikia stipendijų, bet šiandieniniame mūsų finansavime tokių stipendijų nėra numatyta. Reikia ieškoti kitų šaltinių, kaip sukaupti lėšų ir pritraukti geriausius žmones.

Tai būtų naudinga visai Lietuvai, nes būtų atsvara emigracijai ir į visuomenę integruotųsi patys šviesiausi protai iš aplinkinių regionų. Universiteto misija yra tarnauti Lietuvai, o ne būti uždaram.

Kaip įsivaizduojate universiteto mokslo laimėjimus ir padėtį po 50 metų Europos, pasaulio mastu?

Po 50 metų manęs jau nebebus, bet tai, kad Saulėtekyje išdygs gamtos ir fizinių-technologinių mokslų centrai, duos didžiulį postūmį visam mokslo plėtojimuisi. Informacinių technologijų centras koncentruosis Visoriuose, Santariškėse – biomedicinos mokslų centras. Šie keturi centrai bus keturios pagrindinės gamtos mokslų kolonos  –  regioniniai lyderiai, be abejonės, matomi Europoje. Vilniaus universitetas taip pat nebejotinai pirmaus pasaulyje baltų filologijos, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos srityse.  Lydere galės būti ir orientalistika, ypač kai įsteigtas Konfucijaus institutas. Manau, kad Baltijos regione po 50 metų tikrai būsime lyderiais. Jei taip nemanyčiau, čia nedirbčiau. Kaip sako krepšininkai, jei nesitiki įmesti į krepšį, tai geriau ir nebandyk.