Vilniaus, Helsinkio ir Oulu universitetų mokslininkai su kolegomis iš Suomijos geologijos tarnybos tarpdisciplininiame moksliniame „Nature“ grupės žurnale „Scientific Reports“ publikavo straipsnį „First Physical Evidence for Forested Environment in the Arctic during MIS 3“. Jo autorių atliktas tyrimas leidžia radikaliai peržiūrėti Šiaurės Europos paleogeografiją per paskutinį mažąjį tarpledynmetį, vyravusį prieš 55–25 tūkstančius metų.

Dauguma klimato pokyčių modelių paremti dabartyje arba istorinėje praeityje surinktais duomenimis, o jų numatymo į praeitį (retrodikcijos) ir numatymo į ateitį (predikcijos) galimybės didžiąja dalimi ribotos. Didelio masto klimato pokyčiai yra nuolatinis Žemės geologinės praeities bruožas. Todėl geologiniai indikatoriai laikomi ypač vertingu informacijos šaltiniu plėtojant sudėtingus klimatinius modelius, skirtus ateičiai prognozuoti. Ypač didelę reikšmę turi duomenys iš sunkiai prieinamų vietų arba vietovių, kuriose nelengvai išlieka klimato paleoekologinius indikatorius saugančios nuosėdos. Šių duomenų tyrimą atliko aptariamo straipsnio autoriai. Jie pateikia Šiaurės Laplandijos durpėse išsisaugojusios mažojo tarpledynmečio augalijos paleobotaninę ir statistinę analizę.

Mokslininkus nustebino šių senovinių durpių išlikimas pačiame apledėjimo centre, nuo kurio ledynai pradėdavo slinkti į pietus. Tik labai neįprastos sąlygos (šaltas ir sausas ledyno padas) leido išlikti šiam unikaliam sluoksneliui. Jame tyrėjai surado pušų ir beržų sėklų. Jos įrodo tuometinių Arkties miškų buvimą. Tai patvirtina ir titnagdumblių rūšinės sudėties duomenys, kurie rodo gausios ištirpusios organikos buvimą tuometiniame tvenkinyje, kuris galėjo atsirasti tik esant vešliems miškams. Tai reiškia, kad prieš 30–50 tūkstančių metų, dar neištirpus ledynams, Šiaurės Europoje buvo šilčiau nei dabar. Nors pušų ir beržų žiedadulkių čia buvo aptinkama ir anksčiau, mokslininkai manydavo, kad jas atpūtė vėjas. Taigi artimiausiu metu reikės peržiūrėti visos Šiaurės Europos paleogeografiją ir, remiantis naujais duomenimis, patobulinti klimatinius modelius.

Tyrimo autoriai – Pertti Sarala iš Suomijos geologijos tarnybos, Minna Väliranta iš Helsinkio universiteto, Tiina Eskola iš Oulu universiteto ir mokslo darbuotoja Giedrė Vaikutienė iš Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros.