„Man patinka marškinėliai su užrašu „Myliu Lietuvą. Bet… kur ji yra?“ – nusijuokia Sinsinačio universiteto (JAV) profesorius Charlesas H. Matthewsas, kuris tikrai žino, kur žemėlapyje ieškoti mūsų šalies, nes pats ne kartą joje lankėsi. Šį kartą šešis mėnesius kaip prestižinės tarptautinės Fulbrighto programos stipendininkas praleido Vilniuje ir net savotiškai, kaip pats juokauja, tapo mūsų sostinės ambasadoriumi.

Birželio viduryje prof. Ch. H. Matthewsas Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre skaitė paskaitą apie antreprenerystės mokslą ir meną. Tačiau su mokslininku kalbėjomės ne tik apie ją.

Atvykote į Lietuvą kaip Fulbrighto programos stažuotojas. Kodėl pasirinkote mūsų šalį?

Nuolat keliauju ir dirbu užsienyje. Europa mane visuomet domino, ypač pastaruosius dešimt metų. Nemažai esu dėstęs ir tebedėstau Azijoje. Rytų ir Šiaurės Rytų Europoje ieškojau šalies, kurioje galėčiau dirbti, kuri sujungtų Azijoje ir Europoje vykstančius procesus. Mano tyrimai apima inovacijas ir antreprenerystę. Man įdomus Vilniuje esantis blokų grandinės technologijos centras (Blockchain Center Vilnius), taip pat Lietuvos inovacijų centras.

Kai dar buvau studentas, lankydavau iš Lietuvos kilusio profesoriaus Vytauto Bieliausko psichologijos paskaitas. Iš pradžių maniau, kad jis vokietis, nes kalbėjo su vokišku akcentu. Pasirodo, Vokietijoje tik apsigynė disertaciją. Vėliau su žmona atvyko į JAV, į Sinsinačio universitetą, kur daug metų dirbo psichologijos profesoriumi. Turėdamas tokį pagrindą ir žinodamas, kur yra Lietuva, pasirinkau ją.

Iki šiol Lietuvoje lankėtės du kartus. Kokius pokyčius pastebėjote?

Lietuvoje esu viešėjęs 1995 ir 2013 m. Nuo to laiko pastebėjau milžiniškus pokyčius. Galėčiau užtikrintai įvardyti tris. Pirmasis neabejotinai susijęs su didžiuliu laisvės jausmu, kuris vyrauja jūsų šalyje. Jį palyginčiau su po žiemos atėjusiu pavasariu, kai gali sėdėti lauke ir mėgautis gaiviu oru. Antrasis pokytis – infrastruktūra. Ji pasikeitė ir tebesikeičia: tai technologijos, netgi viešojo transporto sistema, elektronika, komunikacijos. Trečias dalykas – žmonių mentalitetas. Manau, lietuviai dabar jaučiasi labiau motyvuoti, susidomėję. Tai leidžia technologijos, o žmonės suteikia joms galią. Galiu ne tik matyti, bet ir jausti išvardytus pokyčius.

Žinoma, kartais pastebiu pasyvumą, „protų nutekėjimą“. Tačiau taip bus visada. Mano interesų sritis – antreprenerystė. Lietuvoje matau didžiulį jos potencialą. Ir ne tik Vilniuje. Tarkime, kad ir tas pats „Caffeine“, kuriame dabar kalbamės. Kažkas juk turėjo jį įkurti, jis savaime neatsirado. Galimybės verslui čia nuostabios.

Koks buvo Jūsų stažuotės tikslas?

ISM Vadybos ir ekonomikos universitete atlikau su inovacijomis ir antrepreneryste susijusius tyrimus. Be to, dalyvaudavau disertacijų pristatymuose, rašydavau doktorantams atsiliepimus, pačiam ne kartą teko pristatyti savo tyrimus, apskritai nemažai bendravau su doktorantais. Taip pat dėsčiau antreprenerystę trečio kurso bakalauro studentams, skaičiau viešas paskaitas keliuose Lietuvos miestuose, dalyvavau keliose konferencijose, susitikdavau su verslininkais. Per tą laiką buvau išvykęs į Niujorką: Jungtinių Tautų būstinėje pasakojau ir apie Lietuvą.

Vilniaus senamiestyje gyvenau šešis mėnesius. Sulaukiau ir svečių, kuriems su malonumu aprodydavau šį miestą, taigi jau galiu vadintis jo ambasadoriumi (juokiasi). Manau, Vilnių neblogai pažįstu. Nors kasdien atrasdavau vis kažką naujo.

Kodėl susidomėjote antrepreneryste?

Turbūt pastebite, kad apie ją kalbu su jauduliu ir susižavėjimu. Mano susidomėjimą lėmė du dalykai. Pirmasis – užaugau su antrepreneryste. Mano tėtis turėjo savo verslą, susijusį su automobilių ir motociklų pramone. Taigi, kaip sakoma, mano vieta buvo priekinėje eilėje. Tačiau dirbau ne tik tėčio versle, kurį laiką verčiausi fotografija.

Antra priežastis labiau profesinė. Esu baigęs psichologijos bakalauro studijas, tačiau magistrantūrai pasirinkau verslo administravimą, galiausiai perėjau į antreprenerystę. Ji yra labai holistiška. Verslas man atrodė patrauklus, bet mačiau potencialą akademiniame pasaulyje. Taigi įsitraukiau į mokslinius tyrimus, dėstymą. Pastebiu, kad antreprenerystė vis labiau tampa kūrybiškumo, inovatyvumo sinonimu. Noriu padėti žmonėms suprasti, kas tai yra.

Kaip paaiškintumėte antreprenerystės terminą mūsų visuomenei? Jis yra gana naujas.

Tai rizikos kapitalo ir vertės kūrimas. Tačiau nereikėtų susikoncentuoti vien į prekes ir paslaugas. Antreprenerystė sukurdama rizikos kapitalą ir vertę padeda išspręsti problemą. Tarkime, lagaminas yra sunkus. Gal jį padėkime ant ratukų? Iš tiesų tas ir buvo padaryta: dabar oro uostuose lagaminai užkeliami ant vežimėlių su ratukais. Kodėl lagaminus užkėlėme ant ratukų? Gal geriau pridėkime ratukus patiems lagaminams? Taigi prekės ir paslaugos turėtų būti nukreiptos į problemų sprendimą. Studentai dažnai man sako, kad turi nuostabią verslo idėją. Kai baigia apie ją pasakoti, paklausiu: „O kurgi problema, kurią norite išspręsti?“ Niekada nesakykite, kad neturite konkurencijos. Ji visada yra. Tik kartais gali būti netiesioginė.

Viskas, kas yra šioje kavinėje, kurioje šnekamės, turėjo būti pagaminta. Niekas neatsirado savaime. Imkime pavyzdžiu varžtelius. Galima pagaminti vieną ir parduoti už milijoną eurų arba galima pagaminti milijoną ir parduoti už vieną eurą. Reikia žiūrėti, kur rinka dar neužpildyta. Prieš pradėdamas savo fotografijos verslą (vestuvių fotografavimas buvo viena veiklos sričių), turbūt savęs net neklausiau, ar vestuvių fotografai tuo metu egzistavo. Iki šiol sulaukiu skambučių iš moterų, kurių vestuves fotografavau, anūkų. Nes ant nuotraukų vis dar yra lipdukai su mano kontaktais (šypteli).

Antreprenerystės sėkmės istorijos gali išplaukti iš idėjos unikalios konceptualizacijos. Pateiksiu kavinių tinklo „Starbucks“ pavyzdį. Kava nėra naujas dalykas. Anksčiau „Starbucks“ buvo žinoma kaip kavos pupelių pardavėja. Tačiau įkūrėjai pagalvojo, kad šią nuostabią kavą būtų galima paversti nuostabiu kavos produktu. Kalbama ne apie pačią kavą, o apie kavos kultūrą, kavos potyrį. „Starbucks“ baristos buvo pradėti mokyti ne tik pagaminti kavą, bet ir kavos kultūros. Šioje kavinėje uždavęs klausimą apie tai, kaip „Starbucks“ veikia, dar niekada nesu sulaukęs neigiamo, grubaus atsakymo ir man dar niekada nebuvo parodytos durys (šypsosi).

Jus galima pavadinti sėkmingai dirbančiu ir pripažintu mokslininku. Kokia to paslaptis?

Jeigu panaudosite savo didžiausius gebėjimus, veikiausiai jums pasiseks bet kurioje srityje. Per savo akademinę karjerą esu sulaukęs galbūt net daugiau atmetimo nei pripažinimo. Tačiau to gyvenimo aprašyme paprastai nematyti.

Kartą savo straipsnyje citavau kelių mokslininkų darbą. Vienas prestižinio žurnalo recenzentas atmetė publikaciją dėl, jo nuomone, netinkamo minėtų mokslininkų teorijos pritaikymo. Tuomet publikaciją nusiunčiau vienam iš mokslininkų, kurį citavau. Jis man iškart paskambino stebėdamasis recenzija: esą jų teoriją išplėtojau iki tokio lygmens, apie kurį jie net nebuvo pagalvoję. Žinoma, apsidžiaugiau tokiu vertinimu. Jį perdaviau žurnalo redaktoriui. Galiausiai mano straipsnis buvo publikuotas. Ši istorija rodo, kad neretai turi pasitikėti savimi ir tvirtai tikėti tuo, ką darai, tačiau kartu būti atviras tam, kas tau sakoma. Turi nuolat būti susidomėjęs ir smalsus, mokėti atrasti sąsajas. Nors pats savęs turbūt negalėčiau pavadinti patyrusiu sėkmę. Kai dirbi, tiesiog apie tai negalvoji. Visi turime tam tikrų įgūdžių ir sugebėjimų. Nuostabu, kai mūsų gyvenime atsiranda žmonių, kurie pastebi mūsų talentus ir nukreipia viena ar kita linkme. Rašydamas knygas galvoju, kaip jos praverstų ar galėtų padėti kitiems. Kartais dirbu be atlygio, pavyzdžiui, šiuo metu redaguoju sausį pasirodysiančią knygą apie antreprenerystės išsilavinimą.

Ar užmezgėte bendradarbiavimą su kolegomis iš Vilniaus? Ar ketinate čia sugrįžti?

Į abu klausimus galėčiau atsakyti vienodai: „Taip“ (šypteli). Į Europą šiemet dar tikrai sugrįšiu, manęs laukia kelios konferencijos, kuriose tikiuosi sutikti mokslininkų ir iš Lietuvos. Norėčiau, kad čia atvyktų pastudijuoti mano studentai iš Sinsinačio universiteto. Ketinu išlaikyti užsimezgusius ryšius. Žmonės kalba, kad dabar viskas blogiau, nei buvo. Iš tikrųjų viskas yra taip pat, niekas nesustoja.