Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre (VU GMC) vyko VU GMC Studentų gamtininkų mokslinės draugijos organizuotas renginys „Su aplinka gyvenu darnoje: pažįstu, tvarkau, saugau“. Jame buvo gvildenamos tokios gamtosauginės temos kaip plastiko taršos pavojai, atliekų rūšiavimas, gyvenimas be šiukšlių. Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja ir VU GMC dėstytoja dr. Rasa Bernotienė renginio dalyvius supažindino su bioindikatoriais. Pasak mokslininkės, apie juos pravartu žinoti kiekvienam.

Mokslininkė perspėja apie taršą

Dr. R. Bernotienė mano, kad kiekvienas galime geriau suprasti ir pažinti gamtos kalbą, tereikia žinoti jos siunčiamus signalus.

„Ten, kur yra gamta, galime rasti ir indikatorinių organizmų, rodančių jos būklę“, – teigia mokslininkė. Pasak jos, indikatorių rūšių yra ne viena, tačiau šiame renginyje daugiausia dėmesio buvo skiriama gyvūnams. „Būtent gyvūnams reikia greitai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, o žmogaus sukelta tarša juos gali paveikti itin smarkiai. Apie tai, kad gyvūnija signalizuoja apie užterštą aplinką, pradėta viešai kalbėti prieš kelis šimtmečius, kai Temzėje masiškai gaišo žuvys. Netrukus buvo viešai patvirtinta, kad šis reiškinys tiesiogiai susijęs su žmogaus veikla – plečiantis pramonei, jos atliekos buvo pilamos į upę. Kitas pavyzdys – kanarėlių naudojimas kalnakasyboje. Šie paukšteliai labai jautrūs anglies monoksidui, todėl esant pavojingai užterštam orui šachtose jie iš karto pradėdavo reaguoti ir taip išgelbėdavo ne vieno šachtininko gyvybę“, – pasakojo dr. R. Bernotienė.

Anot jos, tokių masinių gyvūnijos reakcijų į gamtos taršą netrūko ir vėliau. „XX a. naujų chemikalų rūšių, naudojamų gamtoje, atsirado nepaprastai daug. Nors pradžioje visi džiaugėsi, kad insekticidai padės apsaugoti derlių, besaikis šių priemonių naudojimas žemės ūkyje sukėlė masines vabzdžių ir paukščių žūtis. Būtent išvydę šį reiškinį žmonės suprato, kad tiek daug chemikalų naudoti negalima“, – paaiškina dr. R. Bernotienė.

Signalus gali suprasti kiekvienas

Pasak mokslininkės, bioindikatoriais, leidžiančiais atpažinti gamtos taršą, laikome ne visą gyvūniją, o remiamės tam tikrais kriterijais. Pavyzdžiui, rūšis turi būti gausiai aptinkama, paplitusi, ištirta, lengvai pagaunama ir lengvai atpažįstama. Geriausiai naudoti visą populiaciją ar bent kelis individus, o ne vieną.

Dr. R. Bernotienės teigimu, biondikatoriai šiais laikais nesunkiai gali būti pakeisti kitais metodais, tačiau tai yra pirminis signalas, kad su gamta kažkas yra negerai. „Nors gyvename technologijų amžiuje, bioindikatoriai naudojami greta modernių tyrimų tokiose srityse kaip aplinkos pokyčių įvertinimas (kai sunku juos išmatuoti), kai reikia interpretuoti, kai tiriame prieš šimtmečius vykusius gamtos pokyčius ir neturime kitų duomenų, ir įvairiais kitais atvejais“, – pasakoja dr. R. Bernotienė.

„Pavyzdžiui, jeigu upėje, pievoje pamatome tam tikrus gyvūnus, galime daugmaž pasakyti, ši teritorija užteršta ar ne. Žinoma, detaliems tyrimams, taršos lygiui ir tipui nustatyti reikia modernios įrangos, tačiau pati gamta mums jau siunčia pirmuosius signalus, kuriuos galime suprasti. Pavyzdžiui, pamatę upėtakį galime sakyti, kad vanduo yra švarus, nes šios žuvys veisiasi tik švariame vandens telkinyje“, – sako ji.

„Boindikatoriai yra tarsi gamtos signalizacija, įsijungianti atsiradus taršai. Nors vien tik bioindikatoriai nepadės išspręsti gamtos taršos, rūšių nykimo problemos, tačiau tai yra signalas, kad reikia atlikti papildomus tyrimus. Nenumokime ranka į šiuos pačios gamtos mums duotus įrankius, o mokėdami gamtos kalbą išmoksime laiku įvertinti ir jai kylančius pavojus“, – ragino mokslininkė.

Gamta – ne šiukšlynas

Mokslininkės pozicijai pritaria ir vienas šio renginio organizatorių, VU GMC biologijos doktorantas Mantas Adomaitis. „Kartu su VU GMC Studentų gamtininkų moksline draugija organizuodami šį renginį norėjome į jo programą įtraukti temą apie bioindikatorius. Juk jie yra gamtos signalizacija, suveikianti padidėjus taršai“, – sako M. Adomaitis.

„Gaila, kad dalis visuomenės vis dar abejingai žiūri į mus supančią aplinką. Nors žmonių sąmoningumas didėja, vis dar atsiranda akivaizdžios gamtos taršos atvejų. Apie šiuos klausimus turime kalbėti kuo garsiau, kol dar neįvyko katastrofiškų ekologinių pokyčių ir turime laiko sustabdyti ne tik gamtai, bet ir visai žmonijai kylančius pavojus“, – ragina VU GMC doktorantas.

„Savo namuose juk nešiukšliname – nepilame teršalų svetainėje, nesukrauname panaudotų padangų virtuvėje, nesumetame plastikinių maišelių į vonią. Tad kodėl taip elgiamės gamtoje?“ – retoriškai klausia M. Adomaitis ir priduria, kad gamtosauginių renginių Studentų gamtininkų mokslinė draugija ateityje planuoja surengti ir daugiau.