Asociatyvinė „Unsplash“ nuotr.

Dažnai priimdami vienus ar kitus sprendimus žmonės sako, kad tai įvyko „natūraliai“, bet iš tikrųjų tuo metu mūsų smegenyse vyksta sudėtingi procesai. Žmogaus smegenys veikia tarsi kompiuterio procesorius, kuris gauna informaciją, ją apdoroja, kaupia, keičia ir perduoda, tačiau kartais užstringa. Prestižinės Paryžiaus aukštosios normalinės mokyklos mokslininkė, Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) Duomenų mokslo ir technologijų instituto (DMSTI) mokslo darbuotoja dr. Gerda Ana Melnik-Leroy įsitikinusi – norint atlikti rimtus ir išsamius mokslinius tyrimus, problemą arba tiriamą objektą reikia išanalizuoti įvairių mokslų požiūriais.

2020 m. COVID-19 informaciniai grafikai, iliustracijos buvo masiškai naudojami visame pasaulyje, kai duomenų mokslininkai ir žurnalistai perėjo prie informacijos apie pandemiją stebėjimo ir jos pateikimo – nuo infekcijų ir mirčių skaičiaus iki skiepijimo duomenų ir jų kintamųjų. Politikai taip pat rėmėsi COVID-19 duomenimis ir diagramomis, kad galėtų priimti svarbius sprendimus. Dr. G. A. Melnik-Leroy atkreipia dėmesį, kad plačiajai visuomenei būdingos didelės statistikos supratimo ir grafikų interpretavimo spragos, o tai stiprina polinkį į kognityvinius nuokrypius (angl. cognitive biases). Iš čia kyla ir nemažai grėsmių.

Siekdama geriau suprasti, kaip žmogaus smegenys suvokia ir apdoroja gaunamą informaciją, iš kur kyla apdorojimo klaidos ar itin tikslus apdorojimas ir kokią įtaką tai gali turėti elgesiui, VU mokslininkė šiuo metu atlieka tyrimą „Informacijos apdorojimo kognityviniai mechanizmai: skaitinė ir kalbinė informacija“, už kurį jau gavo Lietuvos mokslų akademijos (LMA) stipendiją.

Dr. Gerda Ana Melnik-Leroy

„Pavojų iš tikrųjų yra labai daug. Vienas iš jų – žmonės per daug pasitiki savo sprendimais ir žiniomis. Buvo atlikta tyrimų, kurie rodo, kad žmonės yra linkę pervertinti savo gebėjimus. Dėl to, kad mums rodoma nemažai duomenų, jie aiškinami, po kelių mėnesių galime pasijusti esą ekspertai – jau tai, matyt, yra problema, nes greičiausiai vis tiek mažai išmanysime. Juolab kad dirbant su tokiu nauju virusu kaip COVID-19 net patiems specialistams dar daug kas lieka nežinoma“, – pirmąjį pavojų išskiria mokslininkė.

Kitas didelis pavojus, anot jos – kad tiek skaitiniais, tiek grafiniais duomenimis galima labai lengvai manipuliuoti. Marketinge tai naudojama labai seniai, kartais net nežinant, kokie mechanizmai slypi už to, bet žinant, kad tai veikia: „Pavyzdžiui, parodymas grafiko ant vienokios arba kitokios skalės gali piešti tam tikrą vaizdą. Pasirinkus tam tikrą apipavidalinimą, mūsų smegenys automatiškai suveikia ir pagauna informaciją, mums net nesuvokiant. Pamatę kokį nors grafiką retai pagalvojame, kad reikėjo jį iliustruoti taip, o ne šitaip. Mūsų smegenys neturi laiko užsiimti tokiais dalykais. Mes pamatome ir pasidarome išvadą.“

Kodėl egzistuoja kognityviniai nuokrypiai?

Viena iš hipotezių, kodėl egzistuoja kognityviniai nuokrypiai – kad tai yra ne šiaip gamtos klaida, bet specialus mechanizmas, palengvinantis mūsų kasdienybę. Žmogus turi priimti daugybę sprendimų sekundžių tikslumu kiekvieną dieną, tačiau jei veiksmus kiekvieną kartą atliktume šimtu procentų, tai užimtų labai daug laiko. Daugybėje situacijų efektyviausias būdas – priimti sprendimus per daug negalvojant, kitaip užstrigtume ir neatliktume kasdienių darbų.

„Prielaida ta, kad mūsų kognityviniai mechanizmai padaryti taip, jog apytiksliai apskaičiuotų dalykus, ir daugelyje gyvenimiškų situacijų to visiškai užtenka. Vis dėlto yra retų atvejų, kai tai nesuveikia. Kai turime tuos atvejus su duomenimis, statistika – to tikslumo reikėtų, bet mūsų mechanizmai taip neveikia, jeigu nededame konkrečių racionalių pastangų“, – sako dr. G. A. Melnik-Leroy.

Asociatyvinė „Unsplash“ nuotr.

Įdomu tai, kad šie nukrypimai yra neutralūs, tai yra tarpkultūriniai, neskirstomi pagal lytį, amžių, netgi išsilavinimas jiems turi mažai įtakos. Pasak VU mokslininkės, nuokrypių padariniai itin išryškėjo, kai žmonės buvo tiesiog užpilti duomenimis apie COVID-19, klimato kaitą, karą.

„Pasidarėme duomenų valdoma visuomene (angl. data-driven society), tarsi visi tapome duomenų mokslininkai. Tokiame kontekste šie nuokrypiai labai išryškėjo“, – teigia ji.

Jau ne vienerius metus mokslininkai bando išsiaiškinti, ar esama žmonių elgesio ir sprendimo priėmimo dėsningumų. Trumpai tariant, kuriuo momentu žmogaus smegenys, palyginti su kompiuteriu, atliekant konkrečią ir visada tą pačią užduotį tarsi užlūžta, užstringa.

„Pavyzdžiui, žmonės geriau rinksis operaciją klinikoje, kurios pasisekimo tikimybė yra 95 proc., nei tokią, kurioje – 5 proc. mirtingumas. Nors iš tiesų tai yra lygiai tas pats“, – pavyzdį pateikia dr. G. A. Melnik-Leroy.

Ar išvis įmanomas objektyvumas?

Didžioji dalis duomenų vizualizavimo, kuris mus užplūsta šiandien, kartais yra tik puošmena, o blogiausiu atveju – blaškymas ar net dezinformacija. Tačiau yra atvejų, kurie išryškina problemos mastą ir atkreipia visuomenės dėmesį.

Vienas iš pavyzdžių yra Simono Scarro, „Thomson Reuters“ vyresniojo dizainerio, grafikas. Diagramoje pavaizduotas kiekvieno mėnesio mirčių skaičius Irake nuo 2003 iki 2011 m. Tai apversta stulpelinė diagrama: kuo didesnis mirčių skaičius tą mėnesį, tuo labiau stulpeliai tįsta žemyn. S. Scarras pasirinko raudoną spalvą, o tai reiškia, kad visas grafikas atrodo kaip kraujas, tekantis per puslapį. Diagrama buvo pavadinta „Kruvina Irako auka“. Tačiau kitas duomenų vizualizacijos ekspertas Andy Cotgreave’as, pamatęs šią diagramą, padarė nedidelį eksperimentą. Pirma, jis perspalvino grafiką – tuos pačius stulpelius pateikė šalta mėlyna spalva. Tuomet grafiką apvertė aukštyn kojomis. Galiausiai pakeitė jo pavadinimą į „Irakas: mirčių skaičius mažėja“.

Emocinio poveikio pasikeitimas, žiūrint į grafikus, drastiškas. Kuris grafikas geresnis? Tai priklauso nuo siunčiamos žinutės. Tačiau kyla ir kitas klausimas: ar įmanomas objektyvumas, pateikiant grafinę informaciją plačiajai visuomenei?

„Manau, kad žinant, kaip veikia žmogaus informacijos suvokimas, ir esant geranoriškumui, kaip panaudoti tas žinias, būtų galima sukurti kažką, kas artėja prie optimalaus varianto“, – visiškai objektyvumo galimybės neatmeta dr. G. A. Melnik-Leroy.

Asociatyvinė „Unsplash“ nuotr.

„Šiuo metu atlikdami tyrimus pateikiame skirtingus grafikus ir žiūrime, kaip žmonės į juos reaguoja. Siekiame suprasti, kokiais atvejais vieno tipo grafikai yra naudingesni nei kito tipo. Yra du dalykai. Vienas – natūralus suvokimas. Pavyzdžiui, raudoną suvokiame kaip šiltą spalvą, o mėlyną – kaip šaltą ir pan. Jeigu, pavyzdžiui, parodytume žemas temperatūras raudonai, o aukštas – mėlynai, suvokimas tarsi užstrigtų.

Dalis refleksų yra įgimti, o dalis – kultūriniai. Tačiau kai kalbame apie statistiką ir duomenis, kalbame apie žinias: matematikos, statistikos ir pan. Tų žinių dažniausiai labai trūksta. Taigi, jeigu turime stiprų kognityvinį mechanizmą, matematinės žinios padės susidoroti su tais nuokrypiais, tačiau jeigu jų nėra, viršų paima mūsų natūralūs suvokimai, kurie tam tikrose situacijose gali iškraipyti informaciją. Vėliau viskas vyksta grandinine reakcija pagal tai, kaip mes priimame informaciją, kaip tai veikia mūsų elgesį. Tyrimai rodo, kad elgesį tai veikia labai smarkiai. Tarkime, jeigu tokią pačią informaciją pamatei keletą kartų ir ją interpretavai klaidingai, tai tik sustiprins polinkį į atitinkamą elgesį, kuris galbūt nebūtinai yra racionalus“, – pasakoja mokslininkė.

Moterų iššūkiai moksle egzistuoja

Į Lietuvą dr. G. A. Melnik-Leroy sugrįžo siekdama savo kognityvinių mokslų žiniomis praturtinti matematinius algoritmus, programas, modelius, net dirbtinio intelekto sistemas. Be noro skatinti tarpdalykinę socialinių ir tiksliųjų mokslų sąveiką, mokslininkė pastebi ir daugiau tarpkultūrinių skirtumų tarp Lietuvos ir Prancūzijos.

Vienas iš pagrindinių iššūkių – karjeros ir motinystės derinimas: „Kai grįžau į Lietuvą, mane pozityviai šokiravo, kad buvo džiaugiamasi, jog moteris susilaukė vaikų. Prancūzijoje dirbau aukšto lygio laboratorijoje, bet apie tai šnekėti buvo tabu. Viena doktorantė pastojo, tai mačiau, kaip į ją žiūri, tarsi į raupsuotąją. Kalbėti, kad nori vaikų, buvo tarsi mokslo išdavimas.

Galbūt tai kultūrinis dalykas, bet Lietuvoje bent jau asmeniškai tokių dalykų neteko matyti ar girdėti. Aš visada iš savo vadovo jaučiau palaikymą ir žinojau, kad nebus jokia tragedija, kai pranešiu, kad laukiuosi. Kaip būtų nutikę, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Šis aspektas psichologiškai labai svarbus“, – prisimena mokslininkė.

Vis dėlto mokslininkė neslepia, kad Lietuvoje taip pat dar yra kur tobulėti, o visuomenėje vis dar jaučiamas spaudimas moterims pasirinkti – arba augini vaikus, arba darai karjerą. Tačiau dažnai moterys labiau nei vyrai yra linkusios pačios tokius dalykus įsikalbėti. Tai tik parodo, kad visuomenėje problema vis dar egzistuoja.

„Buvo atliktas tyrimas, susijęs su matematikos žiniomis. Merginų ir vaikinų grupėms buvo duodamos identiškos matematikos egzamino užduotys. Vienu atveju grupėms nieko nesakoma, o antru atveju užsimenama, kad egzaminas – sudėtingas ir kai kuriems bus sunku jį įveikti. Tyrimas parodė, kad užuomina vaikinams nepadarė jokios įtakos, tačiau merginų grupių skirtumai buvo įspūdingi. Manau, kad tai egzistuoja visose srityse“, – sako mokslininkė.