Spalio 3 d. Vilniaus universiteto (VU) Mokslinės informacijos ir komunikacijos centre įvyko renginys „Mokslinio sąžiningumo kultūros formavimas“ (angl. Shaping Culture of Research Integrity), organizuotas VU, VU Medicinos fakulteto ir Gyvybės mokslų centro. Tai – jau antras tokio tipo renginys įgyvendinant Europos Sąjungos „Horizon 2020“ programos projektą „Alliance for Life Sciences: From Strategies to Actions in Central and Eastern Europe“.
Pusdienio trukmės renginyje buvo aptarta mokslinių tyrimų kultūra, psichologinė sveikata ir gerovė akademinėje aplinkoje, vadovavimo jauniesiems tyrėjams, sąžiningo ir atsakingo tyrimų publikavimo bei kiti su mokslo kultūra susiję klausimai. VU, taip pat kitų universitetų akademinės bendruomenės nariai – mokslininkai, tyrėjai, doktorantai ir kiti – turėjo galimybę pasiklausyti kviestinių lektorių iš įvairių pasaulio universitetų: Flinderso universiteto (Australija) Medicinos ir visuomenės sveikatos koledžo profesoriaus ir buvusio Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimo eksperto Jonathano Craigo, Liuveno katalikiškojo universiteto (Belgija) Medicinos fakulteto psichiatrijos profesoriaus Ronny Bruffaertso ir kitų.
Viena opiausių problemų – mokslo švaistymas
Renginį sveikinimo žodžiu atidarė VU mokslo prorektorė prof. Edita Sužiedėlienė ir Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto viceministras Justas Nugaras. „Mokslo kultūrą formuoja tiek visos akademinės bendruomenės, tiek kiekvieno nario atskirai vertybės, poelgiai, lūkesčiai ir įpročiai. Netinkamos mokslo kultūros praktikos gali slopinti kūrybiškumą ir inovatyvumą mokslo aplinkoje, atgrasyti nuo mokslui ypatingai svarbaus tarpdiscipliniškumo, taip pat – sutrikdyti psichologinę mokslinės bendruomenės narių gerovę“, – kalbėjo prof. E. Sužiedėlienė. Švietimo, mokslo ir sporto viceministro J. Nugaro teigimu, mokslo kultūra šiandien – ypač svarbi tema: „Mokslo finansavimas nebėra pagrindinis iššūkis, tačiau mokslo kultūra ir sąžiningumas – vis dar labai opus klausimas. Mes turime dar labai daug ko išmokti.“
Pirmasis lektorius – prof. Jonathanas Craigas – savo pranešime pasakojo apie mokslinių tyrimų sąžiningumui būtinas elgesio normas ir gaires, taip pat apie dabartinį mokslinių tyrimų „peizažą“. Pasak jo, standartiniai kriterijai įgyvendinant sąžiningumą moksle – tipiniai: tai – integralumas, tikslumas, skaidrumas, pagarba, pripažinimas, pasitikėjimas, skatinimas ir kiti. Profesorius iškėlė klausimą, kaip mokslinės bendruomenės nariams sekasi vadovautis šiais kriterijais šiandien. Anot jo, Covid-19 pandemijos pavyzdys puikiai padeda kvestionuojant mokslo kultūros praktikas: Covid-19 pandemijos metu mokslo produkcija neįtikėtinai išaugo, kita vertus, kartu išaugo ir apgavikiškų mokslinių tyrimų ir jų citavimo net po atšaukimo (angl. retraction) skaičius. Pranešime profesorius kaip tik ir nagrinėjo atšauktųjų straipsnių (publikuotų aukšto citavimo indekso žurnaluose – „New England“, „Lancet“, „Science“ ir kt.) iš biomedicinos mokslų krypties pavyzdžius.
Profesoriaus teigimu, viena iš mokslinio sąžiningumo problemų yra mokslinių tyrimų ir jų finansavimo švaistymas. „Ko trūksta šiandienos mokslo kultūrai? Mokslo kultūra turėtų būti tokia, kuriai pirmiausia svarbus meistriškumas, sąžiningumas, vertybės, supratimas, kodėl apskritai priklausai mokslinei bendruomenei: ne dėl savęs, ne dėl savo karjeros pažangos, bet dėl to, kad visuomenė investavo į tave patikėjusi, kad mokslas gali transformuoti žmonių sveikatą ir bendrą gerovę“, – savo pranešime teigė prof. J. Craigas.
Tarp prioritetų – psichikos sveikatos problemų prevencija
Antrasis renginio pranešėjas – prof. Ronny Bruffaertas – savo paskaitoje kalbėjo apie jaunų žmonių psichikos sveikatą. Anot jo, 18–30 metų amžius yra bene daugiausia iššūkių keliantis jauno žmogaus gyvenime. „Tai – labai trumpas laikotarpis, per kurį tenka prisiimti daug svarbių vaidmenų tiek akademiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Būtent šiame amžiuje padidėja psichikos sveikatos sutrikimų, savižudybių rizika. Visuomenei pripažįstant, kad reikalinga prevencija, pagrindinis dėmesys turėtų būti sutelktas į minėto amžiaus grupę“, – įsitikinęs prof. R. Bruffaertas. Profesoriaus turimais duomenimis, didelė jaunų studijuojančių žmonių problema yra savidestruktyvus elgesys: savižala, alkoholio perdozavimas, valgymo sutrikimai ir pan. „Be minėtų psichikos sveikatos sutrikdymų, tarp doktorantūros studentų ypač dažnas perdegimo sindromas. 60 proc. doktorantų jau turėjo psichikos sveikatos sutrikdymų dar prieš doktorantūros studijas, 13 proc. neturėjusiųjų jie išsivystė būtent doktorantūros laikotarpiu. Rizikos veiksniai – didelis darbo krūvis, asmeninio ir profesinio gyvenimo disbalansas, autonomijos trūkumas, perfekcionizmas, kalbos barjeras, vizų ir imigracijų klausimai. Psichikos sveikatos sutrikimai yra visuomenės problema ir į prevenciją turi būti žvelgiama iš bendruomeninės perspektyvos. Ar universitetai yra pasirengę pakeisti esamą paradigmą, prisiimti atsakomybę?“ – kėlė klausimą prof. R. Bruffaertas.
Galimi pokyčiai mokslinių tyrimų kultūroje
Renginio dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti ir kitų pranešėjų: VU Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto centro vadovo prof. Eugenijaus Gefeno, JAV Nacionalinės mokslų, inžinerijos ir medicinos akademijos vyresniosios programų pareigūnės dr. Anos Ferreras, Leipcigo universiteto mokslininkės dr. Nadjos Walter ir Kembridžo universiteto mokslininkės, buvusios BBC dokumentinių laidų prodiuserės dr. Alexandros Freeman.
Prof. E. Gefenas savo pranešime „Promoting Research Integrity Culture: Some Insights from the A4L Project“ aptarė skirtingas mokslo etikos ir mokslinio sąžiningumo sampratas, pristatė pagal A4L projektą atlikto tyrimo apie mokslinį sąžiningumą rezultatus, pateikė minčių, ką būtų galima patobulinti šiandienėse mokslinių tyrimų praktikose. Profesorius pasakojo, kad istoriškai Europos mokslo praktikoje mokslo etika ir mokslinis sąžiningumas visuomet buvo atskiros sritys: mokslo etika, besiremianti Niurnbergo kodu, Helsinkio deklaracija, CIOMS, koncentruojasi į žmonių, atliekančių mokslinius tyrimus, teises, etikos principų, kurių turėtų laikytis mokslinių tyrimų komisijos, nustatymą, o moksliniam sąžiningumui pirmiausia rūpi paties mokslo kokybė, mokslinių tyrimų rezultatų patikimumas, klinikinių praktikų pažeidimų fiksavimas. „Pavyzdžiui, EUREK (European Network of Research Ethics Committees) ir ENRIO (European Network of Research Integrity Offices), nepaisant kelių mėginimų bendradarbiauti, yra individualiai dirbančios organizacijos“, – pasakojo prof. E. Gefenas. Mokslo etikos ir mokslinio sąžiningumo atskyrimas, anot jo, nėra produktyvus: „Reikalingas šių dviejų sričių bendradarbiavimas: juk, remdamiesi mokslo etikos gairėmis, mes kalbame apie bendruomeninę mokslinių tyrimų vertę, kokybę, duomenų valdymą ir apsaugą bei kitus svarbius dalykus. Tiek mokslo etika, tiek mokslinis sąžiningumas siekia tokio mokslo, kuris galėtų būti naudingas visuomenei, patikimumo.“
Dr. Ana Ferreras savo pranešime „Building a Robust Research and Ecosystem“ kalbėjo apie mokslo pajėgumą, jo veiksnius, holistinį požiūrį į mokslo produkciją, lyderystę, kokybę ir prestižą moksle. Anot jos, moksle „gerai“ neužtenka, siekiamybė turėtų būti „puikiai“. „Mokslinis sąžiningumas nėra derybų reikalas. Žinoma, mes kalbame apie etiką – sąžiningumą, skaidrumą, pagarbą ir t. t., tačiau svarbiausias dalykas vis dėlto yra mokslo kokybė“, – įsitikinusi dr. A. Ferreras. Anot jos, vienintelis kelias išsaugoti mokslo kokybę yra aukštų standartų numatymas ir užtikrinimas, kad jie būtų išlaikyti: „Kokybė didina produktyvumą, augina prestižą ir prisideda prie institucijos marketingo plėtojimo. Kokybė taip pat pritraukia finansavimą ir sukuria naujas bendradarbiavimo galimybes. Visuomet reikia klausti savęs: ar mes tikrai darome geriausiai, kaip galime, galbūt esama būdų padaryti dar geriau per trumpesnį laiką ir taupiau, nešvaistant ir taip ribotų resursų?“ Dr. A. Ferreras paminėjo keletą JAV Nacionalinės mokslų akademijos leidinių – „On Being a Scientist“, „Reproducibility and Replicability in Science“, kuriais, edukuodami studentus, naudojasi daugelis universitetų. „Mes turime nuolatos mąstyti apie esminį santykį tarp mokslininkų ir visuomenės: mokslininkai sprendžia visuomenės problemas, o visuomenė pasitiki mokslininkais. Jeigu mokslinis sąžiningumas kvestionuotinas, šitai daro įtaką mokslininkų įvaizdžiui“, – teigė ji.
Dr. Nadja Walter skaitė pranešimą „From Good Scientific Practice to Lived Culture: Chances and Limits of Mediation in Science“. Jame, pasitelkusi tris anoniminius doktorantūroje ar podoktorantūroje studijavusių asmenų atvejus, ji pristatė galimą konfliktų sprendimą per mediaciją. „Geros mokslo kultūros praktikos apima ne vien pačius mokslinius tyrimus (analizę, duomenų vertinimą, perdavimą ir t. t.), bet ir socialinius įgūdžius mokslinėje bendruomenėje“, – tvirtino dr. N. Walter. Lektorės teigimu, tik labai nedaugelio jaunų tyrėjų, besikreipiančių į mediatorius, pagrindinė problema buvo, pavyzdžiui, plagijavimas, tuo tarpu daugybė besikreipiančiųjų atsineša didžiulį tarpusavio konfliktų „bagažą“. Vis dėlto mediatoriaus atsakomybė, pabrėžė ji, yra problemų ir konfliktų, tiesiogiai susijusių su doktorantūros ar podoktorantūros studijomis, t. y. jauno tyrėjo kvalifikacija, sprendimas. „Mediatorius turi suprasti, kas atitinka jo kompetencijas, ir atstovauti visų pirma geroms mokslinio sąžiningumo praktikoms. Padėti visiems dėl visko, deja, negali“, – teigė dr. N. Walter. Aptarusi trijų jaunų tyrėjų iš teisės, biologijos ir filosofijos mokslo krypčių atvejus, lektorė pateikė praktinių patarimų, kurie padėtų sumažinti konfliktų su darbo vadovu riziką: tai susitarimų organizavimas, teisių ir pareigų aptarimas bei protokolavimas, bet kokių pasikeitimų dokumentavimas ir tikrinimas, reguliarių susitikimų organizavimas, grįžtamojo ryšo teikimas, susitarimai dėl autorystės, įvairesnių mokymosi formatų (pvz., dirbtuvių) organizavimas, kontaktavimas su atsakingais asmenimis, taip pat – su mediatoriais.
Paskutinė renginio lektorė – dr. Alexandra Freeman – savo pranešime „Octopus: the New Primary Research Record“ pristatė UKRI (angl. UK Research and Innovation) mastu finansuotą projektą – mokslinių tyrimų skelbimo platformą „Octopus“. Joje tyrėjai gali publikuoti savo mokslinius tyrimus (straipsnius) nemokamai, sulaukti kokybiško kolegų mokslininkų recenzavimo ir pripažinimo už savo indėlį į mokslo sklaidą. „Visi žinome, koks ilgas yra mokslinio tyrimo publikavimo procesas – jis gali užtrukti savaitę, o gali – ir ištisus mėnesius ar netgi metus. Tokia praktika kenksminga ne vien tyrėjams, bet ir tiems, kurie nori susipažinti su atliktais tyrimais, arba kitaip, naudotis jais“, – sakė dr. A. Freeman. Kita problema, anot jos, yra kokybės suvokimas: „Apie mokslo, mokslinių tyrimų kokybę nuolatos kalbame, vartojame šią sąvoką, tačiau kas iš tiesų yra kokybiškas mokslas? Jeigu negalime apibrėžti, kas yra kokybė, ar įmanoma ją apskritai pasiekti?“ Anot lektorės, dabartinė mokslinių tyrimų publikavimo sistema, susikoncentravusi į perskaitomumo metriką, vienu kartu mėgina dirbti du darbus: informuoti kitus tyrėjus apie atliktus tyrimus ir kartu būti pirminiais jų šaltiniais. Tai, pasak jos, yra skirtingi komunikuojamos informacijos ar pasakojimo stiliai. Dr. A. Freeman teigimu, visos mokslinio tyrimo dalys – problema, hipotezė, metodologija, analizė, rezultatai, interpretacija ir praktinis pritaikomumas – yra vienodai svarbios ir su kiekviena iš šių tyrimo dalių gali darbuotis skirtingi tyrėjai. „Octopus“ platforma suteikia galimybę, ypač jauniesiems tyrėjams, specializuotis skirtinguose mokslinių tyrimų etapuose, publikuoti savo straipsnius autonomiškai, taip pat – skatina bendradarbiavimą tarp tyrėjų, siekia prisidėti prie mokslinių tyrimų kultūros keitimo.
Daugiau renginio akimirkų galite pamatyti čia.
Komentarų nėra. Būk pirmas!