Vilniaus universiteto mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas gerai pažįstamas plačiajai visuomenei – jam teko komentuoti 1812 m. prancūzų armijos palaikų radinius Žirmūnuose, analizuoti Lietuvos muziejuose saugomas mumijas, atlikti Dubingių Radvilų palaidojimų tyrimus, kitus reikšmingus paleoantropologijos darbus. Profesorius supranta mokslo populiarinimo svarbą, karštai palaiko „Šlovės laboratorijos“ konkurso idėją ir ragina visus jaunuosius mokslininkus jame aktyviai dalyvauti.

Kalbiname prorektorių apie mokslo populiarinimo reikšmę.

Kodėl, Jūsų manymu, svarbu populiarinti mokslo pasiekimus?

Moderniose šalyse mokslas neegzistuoja savaime, užsidaręs dramblio kaulo bokšte. Man labai priimtina Skandinavijos šalių mokslo politika. Ten teigiama, kad kiekvienas mokslas turi trečią tikslą – suprantama visuomenei kalba pateikti savo rezultatus. Tai ir mokslininko pareiga visuomenei  – atsiskaityti mokesčių mokėtojams už savo darbą. Ir mes turėtume skatinti, propaguoti mokslo populiarinimą, parodyti mokslą „žmogišku veidu“. Antra vertus, gyvenimas nestovi vietoje ir reikia rinktis naujas, patrauklesnes, įvairesnes mokslo populiarinimo formas.

Ar kiekvienas mokslininkas gali įdomiai papasakoti apie savo darbą? Ko tam reikia?

Tai sudėtingas klausimas. Kad viename asmenyje derėtų talentingas mokslininkas ir puikus pasakotojas, interpretatorius, pasitaiko ne taip dažnai. Šito reikia mokytis. Žmonių gebėjimai mokytis yra skirtingi, todėl dažnai tam prireikia pagalbininko.

Jums teko nemažai bendrauti su žurnalistais. Kokia Jūsų patirtis šioje srityje?

Mano patirtis su žurnalistais dvejopa. Žurnalistų būna visokių. Esame maža šalis, rinka labai maža, ir tikėtis išugdyti profesionalius mokslo populiarinimo žurnalistus gan sudėtinga. Teko bendrauti su užsienio žurnalistais ir galiu patikinti, kad jie rimtai ruošiasi, atlieka namų darbus, detaliai išstudijuoja temą ir pateikia tikslius klausimus. Lietuvoje neretai mokslo populiarinimas išvirsta į „popsą“, užduodami „popsiniai“ klausimai, žurnalistai ateina nepasirengę ir, jei prašai palaukti norėdamas pasitikslinti skaičius, jie sako: „Nesivarginkite, pakaks apytiksliai.“ O štai tokie prašymai: „Papasakokite patį įdomiausią atvejį iš savo praktikos“ – rodo žurnalisto išsilavinimo spragas ar net paprasčiausią tingėjimą.

Kokia Jūsų nuomonė – ar mūsų visuomenė domisi mokslu?

Visada yra besidominčių, tikrai gabių ir greit problemas suvokiančių žmonių. Mūsų pareiga padaryti taip, kad, ieškodami naujausių ir neiškraipytų mokslo žinių, jie turėtų įdėti kuo mažiau pastangų. Mokslui populiarinti tinka visos formos. Žinoma, mažai kas gali pakeisti asmeninį kontaktą, kai užsimezga ir emocinis ryšys su auditorija. Dabartinės komunikacijos priemonės, įvairių formų elektroninė komunikacija suteikia galimybę mokslo sklaidą padaryti labai įtaigią ir patrauklią, ją pritaikyti įvairioms amžiaus grupėms.

Kokias matote didžiausias mokslo populiarinimo problemas?

Mokslininko karjera priklauso ne nuo populiarinimo, tai daugiau suprantama kaip pareiga, kurios vykdymas menkai atsispindi mokslininko karjeroje. Jei būtų nusiteikimas, atsirastų ir programų, ir lėšų, ir galimybių lavinti sklaidos specialistus, tarpininkus, kurie labiau gilintųsi į mokslo problemas ir pateiktų jas ne tik patrauklia forma, į akis krintančiu pavadinimu, bet ir kad turinys būtų priimtinas forma ir turiniu, kad nebūtų nusižengiama mokslo tiesoms.

Gal ir formos galėtų būti įvairesnės?

Viena iš taikomų efektyviausių formų – mokslininkų išvykos į mokyklas. Bet šiandien mokslo populiarinimo vadybininkai turėtų ieškoti ir naujų formų.

Kodėl patys mokslininkai nelabai noriai imasi šios veiklos?

Reikia pripažinti, kad dažnai populiariai rašyti sudėtingiau. Mokslo populiarinimui reikia talento. Mokslininkai turi savas konstrukcijas, štampus, nėra labai suinteresuoti mokslo populiarinimu, kartais kolegos net pašiepia tokius populiarintojus, vadina „televiziniais profesoriais“. Nors mokslo populiarinimo reikšmė neginčijama. Tokios laidos kaip  „Būtovės slėpiniai“, „Gustavo enciklopedija“ padarė įtakos ne vienai kartai.

Universiteto statute nurodyta misija ne tik kurti ir kaupti žinias, bet ir perduoti visuomenei. Kaip geriausiai tas žinias perduoti, reiks dar galvoti. Manau, kad inicijuosiu mokslo populiarinimo skatinimo programą. Labai džiaugiuosi šia Britų tarybos iniciatyva, kurią šįmet įgyvendina Vilniaus universitetas. „Šlovės laboratorijos“ konkursas moko populiarinti specifines žinias.

Paraginsime fakultetus, jaunuosius mokslininkus aktyviai dalyvauti, nes kalbėjimas su visuomene tikrai duoda vaisių.

Tikiuosi, kad į šį projektą įsitrauks visų Lietuvos universitetų studentai ir jaunieji mokslininkai.