Rugsėjo 22 d. Lyčių studijų centras kartu su VU biblioteka surengė viešą seminarą, kuriame dalyvavo moterų archyvo „Aletta“ atstovė Tilly Vriend.

Viešnia pristatė savo atstovaujamą organizaciją – „Aletta“, moterų istorijos archyvą (Aletta, Institute for women’s history). Archyvas pavadintas Alettos Jacobs – pirmosios Nyderlandų moters gydytojos ir aktyvios moterų judėjimo dalyvės garbei.

Pirmoji archyvo kolekcija – pirmosios Nyderlandų moters gydytojos Alettos Jacobs knygos ir laiškai. Per Antrąjį pasaulinį karą didžioji dalis archyve sukauptos informacijos buvo pavogta naciams okupavus Amsterdamą, vėliau po karo archyvo medžiagą perėmė rusai. Ir tik 1992 m. Maskvoje buvo atrasti leidiniai su archyvo anstpaudais ir po ilgų derybų 2003 m. grąžinti tikrajam jų savininkui – „Aletta“ archyvui.

Labiausiai archyvas pasipildė antrosios feministinio judėjimo bangos metu 1970 m., tuo pat metu buvo gautas Nyderlandų Vyriausybės finansavimas.

Tilly Vriend, dirbanti archyve jau 25 metus, pasakoja, kad kai kalbama apie moterų prisiminimus, panašu, kad visuomenė turi trumpą atmintį. Kasdien pasaulyje susiduriama su nedžiuginančiais dalykais. Pavyzdžiui, Gambijoje persekiojamos moterys „raganos“. Jeruzalėje dviejų parlamento narių moterų nuotraukos buvo pakeistos vyriškomis. Taip, pasak pranešėjos, keičiama istorija. Tilly Vriend teigia, kad iš tiesų labai sudėtinga atkurti tikrąją istorinę tiesą. Kad ir kokį reiškinį turėtume omeny, visada bus daug tos pačios istorijos pusių. Pavyzdžiui, daug knygų parašyta apie Antrąjį pasaulinį karą, bet iki šiol tebevyksta diskusijos, kas pradėjo karą. Taigi vienos tiesos nėra, o archyvo tikslas – kaupti kuo įvairesnę ir visapusiškesnę informaciją, siekiant, kad moterys neliktų istorijos užribyje. „Aletta” archyvas, pasak pranešėjos, taip pat renka informaciją, kuri nebūtinai patinka personalui, pvz., moterų atžvilgiu tendencingus straipsnius. Šiuo metu vykdomas projektas – renkami interviu moterų, kurios Antrojo pasaulinio karo metais padėjo naciams, pvz., išduodavo žmones. Dauguma jų yra 80 metų amžiaus. Praėjo daugybė metų, bet respondentės vis dar pageidauja neatskleisti savo tapatybės. Tad su archyvu buvo pasirašyta sutartis, kad projekto dalyvių pavardes bus leista atskleisti tik po jų mirties.

XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus elektronikos amžiui, archyvas perėjo iš kortelių sistemos į kompiuterinę. Archyvo elektronizavimas baigėsi 1992 m. 1996-aisiais įkurtas archyvo internetinis puslapis ir šiuo metu didžiąją dalį informacijos galima rasti archyvo internetinėje duomenų bazėje. Archyvas yra sukaupęs daugybę informacijos apie moteris pasaulio mastu. Tai ne tik knygos, straipsniai, periodika, laiškai, bet ir vaizdo, garso medžiaga, filmų, dainų įrašai, fotografijų kolekcijos. 1998 m. archyvui išplėtus tarptautinius kontaktus, dabar internetinėje svetainėje galima rasti 450 moterų centrų iš 133 pasaulio šalių. Taip pat archyve kaupiamos specialios kolekcijos, pvz., kolekcija apie moterų prostituciją. „Aletta“ archyvas yra atviras visuomenei, juo naudojasi ne tik studentai, dėstytojai ir mokytojai, bet ir politikai, žiniasklaidos atstovai.

Archyvo tikslas – ne tik rinkti informaciją, bet ir ja dalytis. Taip pat archyvas skatina mokslinius tyrimus. Nors teisė į informaciją Jungtinių Tautų buvo pripažinta viena pagrindinių žmogaus teisių, ne kiekvienas žmogus gali ja naudotis. Šios teisės įgyvendinimą daugiausia lemia socialinė, ekonominė ir švietimo padėtis šalyje. 60 proc. iš 1 milijardo pasaulio skurstančiųjų yra moterys, tarp daugiau nei 1 milijardo suaugusių neraštingų žmonių didesnę dalį taip pat sudaro moterys (66 proc.). Todėl archyvas ypatingą dėmesį skiria moterų galimybėms visame pasaulyje.

Rinkdamas informaciją „Aletta“ archyvas vadovaujasi etikos taisyklėmis. Nuolat ieškoma, ko trūksta istorijoms, ar istorijos siejasi viena su kita. Per istorijų sąsajas komponuojamos kolekcijos. Pasak T. Vriend, moterų istorijos kaupiamos tam, kad įkvėptų ateinančias kartas. Pvz., prieš kelerius metus archyve buvo vykdomas projektas – renkami Nyderlandų motinų dienoraščiai. Buvo gauta apie 2000 dienoraščių. Iš jų sužinota apie dabartinės kartos moterų emocijas: svajones, nusivylimus, tai, kas turėtų būti įdomu ateinančioms kartoms.

„Aletta“ archyvas priklauso daugeliui moterų tinklų. Vienas jų – Europos moterų informacijos tinklas, kitas – „Athena“, moterų akademinis tinklas, kurio narys yra ir Vilniaus universiteto Lyčių studijų centras.

T. Vriend teigė: moterų prisiminimai – tai mūsų prisiminimai. Mes esame mūsų visuomenėje gyvenančių moterų akys ir ausys. Moterys nenori būti medžiojamos kaip raganos, moterys nenori būti ištrintos iš istorijos. Jos nori būti išgirstos, pamatytos ir prisimintos visomis tapatybėmis – kaip motinos, dukros, politikės, mokslininkės, namų šeimininkės ar mylimosios. Moterų bibliotekos ir archyvai, lyčių studijų centrai ir studentai prisiima atsakomybę už moterų atminimo išsaugojimą – turime rinkti informaciją, kad galėtume užtikrinti neutralios lyčių atžvilgiu informacijos prieinamumą.

Lina Radžiūnienė