Spalio pradžioje vyko Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto ir Gyvybės mokslų centro organizuota tarptautinė konferencija „Translational Research: Bridging Gaps, Improving Lives“, skirta VU Medicinos fakulteto Medicinos mokslo centro atidarymui pažymėti.

Renginyje sveikinimo žodį tarė VU Medicinos fakulteto mokslo ir inovacijų prodekanas doc. Karolis Ažukaitis, VU vicerektorė prof. Edita Sužiedėlienė, Lietuvos mokslo tarybos valdybos pirmininkas prof. Eugenijus Butkus ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patarėja Rasa Kulvietienė.

„Viskas prasidėjo kaip vizija, o šiandien tapo realybe. Dabar laikas siekti naujų vizijų: ką planuojame čia veikti ir ką planuojame pasiekti“, – šiais žodžiais renginį atidarė doc. K. Ažukaitis. Jis džiaugėsi, kad konferencija vyksta ką tik duris atvėrusiame naujajame Medicinos mokslo centre, ir išreikškė padėką svarbiems renginio rėmėjams ir partneriams – „Eureka“ transliacinės medicinos institutui, Ateities biomedicinos fondui, LMA Jaunajai akademijai ir Jaunųjų gydytojų asociacijai.

„Centrui turime didelių ambicijų: planuojame skatinti inovatyvius medicinos ir sveikatos mokslų tyrimus, puoselėti tarpdisciplinines partnerystes, kurios išnaudotų visas mūsų stiprybes, mokslinių tyrimų potencialą ir kompetencijas tokiose srityse kaip gyvybės mokslai, klinikinė medicina, gamtos mokslai ir technologiniai mokslai. Taip pat sieksime glaudesnio bendradarbiavimo su pramone ir kitomis suinteresuotomis institucijomis“, – apie Medicinos mokslo centre planuojamas mokslines veiklas pasakojo VU vicerektorė prof. E. Sužiedėlienė. Anot jos, naujajam Medicinos mokslo centrui itin svarbu užsiauginti jaunąją tyrėjų ir specialistų kartą.

Transliaciniam mokslui skirtame renginyje pranešimus skaitė kviestiniai mokslininkai, edukacijos specialistai ir lyderiai iš pasaulyje pirmaujančių transliacinio mokslo institucijų: prof. Salvatore Albani (DUKE-NUS medicinos mokykla, Singapūras), prof. Berentas Prakkenas (Utrechto universiteto medicinos centras, Nyderlandai), prof. Lisa Guay-Woodford (Pensilvanijos universitetas, JAV), dr. Marcas van Milas (Utrechto universiteto medicinos centras, Nyderlandai), prof. Femke van Wijk (Utrechto universiteto medicinos centras, Nyderlandai), prof. Makoto Suematsu (Eksperimentinės medicinos ir gyvybės mokslų centrinis institutas, Japonija) ir dr. Angela Gritti (San Raffaele Telethon genų terapijos institutas, Italija).

„Transliacinė medicina nėra linijinis procesas. Tai nėra paprasta kelionė nuo laboratorijos iki paciento lovos. Transliacinės medicinos centre visada yra pacientai ir jų poreikiai. Visi esame tarpusavyje susiję, kiekvienas prisidedame savo kompetencijomis ir vizija, kad padarytume pokytį. Mes turime tokį moto – „kantrybė ir sunkus darbas“. Manau, kad tai įkvepia mus visus. „Eureka“ buvo įkurta prieš daugelį metų būtent tam, kad pasiūlytų kitokį požiūrį – revoliuciją, pereinant nuo individualumo prie bendradarbiavimo, kuriant platesnį poveikį. Poveikį visų pirma visuomenei, pacientų poreikiams ir technologijų taikymui“, – pirmojoje konferencijos dalyje skaitydamas pranešimą kalbėjo „Eureka“ instituto prezidentas prof. S. Albani.

Prof. B. Prakkenas pratęsė kolegos iš Singapūro mintį, teigdamas, kad, dėmesio centre išlaikydamas pacientą, mokslas turėtų siekti padaryti poveikį žmonių gyvenimams, tiesiogiai ar netiesiogiai. Savo pranešime mokslininkas aptarė transliacinio mokslo perkėlimo į klinikinę praktiką iššūkius. „Deja, „The Lancet“ žurnalo duomenimis, 85 proc. mūsų vykdomų medicinos mokslinių tyrimų atsiduria „mokslo švaistymo kvadrante“, – kalbėjo prof. B. Prakkenas. Mokslininkas pateikė Alzheimerio ligos, vienos dažniausių pasaulyje, pavyzdį: beveik 100 proc. iš 413 klinikinių tyrimų, kuriuose nuo 2002 iki 2012 m. buvo testuojami 244 junginiai, nebuvo gauta jokio reikšmingo gydymo poveikio. Panaši situacija – ir diabeto atveju: insulinas išrastas beveik prieš 100 metų, tačiau miršta vis jaunesni, net iki 5 metų amžiaus, pacientai. „Kodėl turime tiek daug mokslo švaistymo ir kokie to padariniai? Kokie yra tikrieji tikslai, į kuriuos turėtume sutelkti dėmesį? Nors produkuojame daugybę mokslinių straipsnių, tačiau straipsniai žmonių negydo. Turime sutelkti dėmesį į pacientus“, – opius klausimus kėlė prof. B. Prakkenas.

„XX amžius buvo kupinas mokslinių atradimų, tačiau mūsų žmonės vis dar kenčia nuo diabeto, psichikos sveikatos sutrikimų ir daugelio kitų ligų. Mes dažnai neperkeliame mokslinių atradimų į klinikinę praktiką. Kodėl, nepaisant geriausių mūsų ketinimų, taip vyksta?“ – šiuos klausimus savo pranešime nagrinėjo prof. Lisa Guay-Woodford. CTSA (klinikinio ir transliacinio mokslo apdovanojimų) programa JAV yra skirta ieškoti greitesnių ir efektyvesnių sprendimų siekiant klinikinio ir transliacinio mokslo plėtros, o svarbiausia – sprendimų, kurie greitai pritaikomi praktikoje. Pasitelkdama CTSA programos JAV pavyzdį mokslininkė teigė: tam, kad nauji atradimai ir inovacijos lemtų geresnę visuomenės sveikatą, klinikinis mokslas turi evoliucionuoti. Be to, mokslininkė pabrėžė, kad būtent CTSA programa, suvienijusi institucijas ir skirtingų sričių mokslininkus, buvo vienas svarbiausių katalizatorių JAV, nulėmusių efektyvią kovą su pandemija. Tik taip bus galima efektyviau diegti biomedicinos atradimus į klinikinę praktiką, greičiau sukurti, išbandyti ir įdiegti naujas prevencijos strategijas medicinoje, skatinti pokyčius – naikinti izoliaciją tarp disciplinų, mažinti barjerus, skatinti kūrybiškus ir inovatyvius požiūrius.

Savo pranešime dr. M. van Milas kalbėjo apie tai, kokie pokyčiai šiandien reikalingi švietimo programose, rengiančiose jaunuosius transliacinio mokslo specialistus. Mokslininkas pristatė tarptautinį „Eureka“ instituto vasaros kursą jauniesiems mokslininkams apie transliacinę mediciną. „Įgūdžiai ir mąstysena, kuriuos stengiamės ugdyti, nėra įprasti mūsų švietimo programoje. Turime pasiekti daug geresnių rezultatų nei šiuo metu numatyta mūsų įprastose programose. Transliacinis mokslininkas nėra tik srities ekspertas ir nuoseklus tyrėjas. Tuo pačiu metu mums reikia žmonių, kurie geba naudotis sisteminiu mąstymu, matyti ryšius, kurių kiti nemato, ir kurti fizinius bei veikiančius ryšius sistemoje“, – teigė dr. M. van Milas. Nyderlanduose apdovanojimus pelnęs edukacijos specialistas pabrėžė, kad transliaciniams mokslininkams reikia ne tik išmanyti savo sritį, bet ir mokėti komunikuoti, suprasti inovacijų procesus, mokėti dirbti komandoje ir nebijoti peržengti ribų.

Į klinikinę praktiką orientuotą antrąją konferencijos dalį pradėjo prof. Femke van Wijk. „Imunologija savo prigimtimi yra visapusiška disciplina, kuri vaidina svarbų vaidmenį tiriant, diagnozuojant ir gydant įvairias ligas. Taigi kaip ketinate skatinti sąveiką tarp disciplinų ir kartu propaguoti transliacinę imunologiją?“ – kėlė klausimą mokslininkė. Prof. F. van Wijk pasidalino gerosios tarpdisciplininio bendradarbiavimo praktikos pavyzdžiu savo įstaigoje: 2011 m. visi imunologiniai tyrimai – laboratoriniai tyrimai, duomenų mokslas, diagnostiniai tyrimai ir kiti – Ultrechto universiteto medicinos centre buvo sujungti į vieną strateginį Transliacinės imunologijos tyrimų centrą. „Klinikiniu požiūriu atstovaujamos įvairios disciplinos: dermatologija, gastroenterologija ir kitos tyrimų sritys yra integruotos. Visi klinikiniai tyrėjai ir pagrindiniai mokslininkai yra centro dalis. Bendradarbiaujame su fundamentaliųjų mokslų institutais ir įgyvendiname naujoves bei technologinius patobulinimus. Taip pat palaikome glaudžius ryšius su pacientų organizacijomis ir bendradarbiaujame su pramone bei Nacionaline visuomenės sveikatos agentūra“, – pasakojo profesorė.

Ne pirmą kartą VU viešintis prof. Makoto Suematsu pasakojo apie Eksperimentinės medicinos ir gyvybės mokslų centrinio instituto Japonijoje mokslinę veiklą – eksperimentinės medicinos platformų kūrimą atliekant tyrimus su imunodeficitinėmis NOG pelėmis, teikiant žmogaus ligų modelius, pagrįstus genų redagavimo technologija ne žmonių primatuose, taip pat – laboratorinių gyvūnų kokybės kontrolę stebint patogenus (naudojant sterilius ir gnotobiotinius graužikus). Profesorius kvietė jaunuosius VU mokslininkus, besidominčius transliaciniu mokslu ir norinčius bendradarbiauti, dalyvauti CIEM Jaunųjų tyrėjų programoje, kurią planuojama netrukus pradėti.

Antrąją konferencijos dalį užbaigė dr. A. Gritti. Mokslininkė aptarė pagrindinius San Raffaele Telethon genų terapijos instituto mokslinių tyrimų siekius: pagerinti genų terapijos strategijas lizosomų kaupimosi ligoms (LSD; dėmesys leukodistrofijoms ir GM2 gangliozidozei) gydyti, kurti genų redagavimo strategijas centrinės nervų sistemos ligoms gydyti (dėmesys Aleksandro ligai), modeliuoti ir gydyti LSD naudojant hiPSC pagrįstą sistemą.