Neseniai Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto direktoriumi tapęs doc. Gintautas Tamulevičius vos spėja suktis darbų sūkuryje. Apsiprasti su naujomis pareigomis bandantis doc. G. Tamulevičius papasakojo apie darbą institute, mokslininko karjeros pradžią ir pasidalino ateities planais.

Neseniai tapote Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto direktoriumi. Ką jums reiškia šis postas ir kolegų išreikštas pasitikėjimas?

Kolegų pasitikėjimas man reiškia įpareigojimą ir asmeninį įsipareigojimą būti aktyviu, o ne formaliu vadovu. Visa tai kvepia iššūkiais, problemomis ir ilgomis diskusijomis – bus įdomu.

Kokius pagrindinius tikslus sau keliate eidamas šias pareigas? Ką norėtumėte nuveikti instituto labui? Kokią jo ateities viziją matote?

Prisiminus darbo institute pradžią, pirmoji iškilusi mintis – kad tai antroji šeima. Čia sutikau žmones, su kuriais galėjau tiesiog pasišnekėti, pasitarti, kurie buvo pasiruošę padėti, prisidėti prie bendrų darbų, kartu pasidžiaugti svarbiausių gyvenimo įvykių proga. Būtent jie sukūrė tą bendrumo jausmą, kūrybinės erdvės ir vidinės laisvės atmosferą, kurią jutau pradėdamas tyrėjo darbą. Labai norėčiau, kad visi jauni žmonės, pasirinkę tyrėjo ar dėstytojo kelią, pajaustų tą vidinį pilnatvės jausmą, kad nesi tik varžtelis didelėje sistemoje, kad esi svarbus, gali kurti, reikšti mintis, diskutuoti, generuoti idėjas, bendrauti su savo srities profesionalais kaip lygus su lygiais, prisidėti prie bendruomenės ir visuomenės augimo. Tad į naująsias pareigas žiūriu kaip į gautą neeilinę galimybę prisidėti prie bendruomenės stiprinimo, instituto ir fakulteto augimo – akademinio darbo populiarinimo ir studentų įsitraukimo į tiriamąsias veiklas, darbo sąlygų gerinimo, mokslo tyrimų ir studijų plėtros.

Kaip kilo noras pasukti mokslo keliu? Ar nuo vaikystės įsivaizdavote save šiame kelyje, o galbūt svajojote tapti kažkuo kitu?

Neturėjau ypatingų karjeros svajonių nei vaikystėje, nei paauglystėje ar jaunystėje – tiesiog džiaugiausi gyvenimu (ką turbūt ir turėtų daryti jauni žmonės). Akademinėje aplinkoje atsiradau pasirinkęs baigiamojo darbo temą, pasiūlytą tuometinio instituto mokslininko a. a. Antano Lipeikos. Būtent jis tapo mano pirmuoju akademiniu vadovu, su kuriuo dirbau kaip studentas, o galiausiai tapome kolegomis. Jis man parodė tą kūrybinę tiriamojo darbo pusę, kuria su metais vis labiau žavėjausi ir mėgavausi.

Jūsų mokslinių tyrimų sritis – šnekos atpažinimo technologijos. Kaip kilo susidomėjimas ja?

Šia sritimi susidomėjau būtent savo pirmojo vadovo A. Lipeikos dėka – savo baigiamąjį darbą rašiau kalbos šnekos atpažinimo tema, ją tęsiau magistrantūros ir doktorantūros studijose. Tuo metu institute dirbo grupė, vadovaujama prof. Laimučio Telksnio, nagrinėjanti kalbos signalų analizės, atpažinimo, sintezės kryptis, į jos darbą vėliau ir įsitraukiau. Vidinė grupės atmosfera, bendravimas su tos krypties tyrėjais, vis nauji signalų apdorojimo ir taikymo uždaviniai, dalyvavimas projektuose po truputį traukė į tą sritį, kurioje dirbu iki šiol.

Vykdote ne tik mokslinę veiklą, bet ir dėstote studentams. Kas jums labiausiai patinka šioje veikloje?

Bendravimas ir nuolatiniai iššūkiai. Dėstymas reiškia bendravimą su jaunąja karta, su būsimaisiais profesionalais, kurie ateina su savo požiūriu ir vertybėmis, kelia sau aktualius klausimus, siūlo savo laikmečio idėjas ir sprendimus. Tad dėstymas suteikia galimybę išgirsti naujas idėjas, pamatyti naujus sprendimus, darbo metodus ir būdus, neužsidaryti savo profesiniame ar socialiniame burbule. Nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas tyrėjas (ar bent dauguma jų) turėtų dėstyti, dirbti su studentais, tai leistų išsaugoti profesinį lankstumą, gebėjimą priimti naujas ir perteikti savo idėjas, diskutuoti, dalintis patirtimi. Tai bene lengviausias būdas išsaugoti jaunatviškumą – jaunimas verčia pasitempti.

Kokių turite ateities planų, ką dar norėtumėte nuveikti profesinėje ar asmeninėje srityje? Pasidalinkite.

Negalėčiau įvardinti konkretaus nekintančio profesinės veiklos plano. Kiekvienas gyvenimo posūkis ar iššūkis perrašo menamus planus. Šiuo metu manau, kad būtų puiku prisidėti prie instituto ir fakulteto augimo, tyrimų plėtros, studentų sudominimo mokslu ir kartu nepaskęsti administratoriaus monotonijoje.