„Kas mane paskatino išeiti iš komforto zonos ir kandidatuoti į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano poziciją? Buvo kelios priežastys. Visų pirma, daug metų dirbdamas fakultete ir klinikinėje bazėje, mačiau taisytinų dalykų. Komforto zonos, aišku, gal ir nesinori palikti, bet atėjo toks laikas, kai pajutau galintis kažką pakeisti. Iššūkiai manęs negąsdina, jų yra tekę patirti ir anksčiau – stojant į medicinos studijas, renkantis specialybę, vadovaujant klinikinės medicinos institutui. Visa tai įnešdavo į gyvenimą naujovių ir kartu tapdavo akstinu tobulėti. Galiausiai prisidėjo kolegų padrąsinimas – jie pastūmėjo ryžtis išbandyti save naujoje srityje“, – sako prof. Dalius Jatužis. Šių metų lapkričio mėnesį jis pradėjo eiti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) dekano pareigas.
Koks buvo įsimintiniausias patarimas arba palinkėjimas, kurį gavote po to, kai buvote išrinktas VU MF dekanu?
Daug gavau palinkėjimų – ir nesustoti, ir nepalūžti, ir nebijoti keisti bei keistis. Vis dėlto, ko gero, įsimintiniausias palinkėjimas buvo greta darbo, mokslo ir naujų pareigų nepamiršti gyvenimo.
Papasakokite, kokie fakultetui reikšmingi pokyčiai bus įgyvendinti jau artimiausiu metu.
Visų pirma, mūsų neišvengiamai laukia ikidiplominių ir podiplominių studijų pertvarka, pakopinių kompetencijų diegimas. Antra, ateinančiais metais planuojamas mokslo centro atidarymas ir jo veiklos pradžia irgi bus didelis iššūkis, pareikalausiantis mokslininkų grupių aktyvacijos ir naujų darbo pozicijų sukūrimo. Trečia, struktūrinių pokyčių reikalauja MF dėstytojų edukacinė veikla. Diskutuosime, kaip šią sritį įveiklinti, stiprinti.
Prof. Dalius Jatužis. VU MF nuotr.
Savo, kaip kandidato į VU MF dekano pareigas, veiklos plane numatėte tikslą visapusiškai remti mokslininkų grupes. Kaip tai planuojate daryti?
Mokslo stiprinimas yra ne tik mano, bet ir universiteto prioritetinė sritis. Nors pažanga yra tikrai didelė ir dėstytojai smarkiai pasistūmėjo mokslo srityje (per pastaruosius metus išaugo projektinės veiklos, mokslinių publikacijų skaičius), bet tai tikrai – ne lubos. Galima daryti ir dar daugiau, ir geriau, jeigu tik padėtume mokslininkų grupėms. Kaip jau minėjau savo veiklos plane, būtų labai gerai turėti pagalbos mokslininkams grupę, kurią sudarytų kompetentingi biostatistikos, bioetikos, straipsnių rašymo ir projektų rengimo specialistai. Jie galėtų teikti metodinę pagalbą, patarimus mokslininkų grupėms, pagelbėti rašant bendrąsias projektų dalis ir kt. Daugelis užsienio medicinos aukštųjų mokyklų tokius specialistus turi. Manau, kad būtų prasminga sekti jų pavyzdžiu.
O kita pagalbos forma – kryptingas daugiausia pasiekusių mokslininkų grupių rėmimas. Jis gali būti įvairus – reikiamos infrastruktūros prioritetinis įsigijimas, svarstytinas moksladienių klausimas ir pan.
Veiklos plane taip pat pažymėjote palankios psichoemocinės atmosferos formavimo svarbą, didesnio neakademinių darbuotojų įtraukimo į fakulteto bendruomenę ir gyvenimą reikšmę. Kodėl tai svarbu? Kokias priemones pasitelksite, ko imsitės siekdamas įgyvendinti minėtus tikslus?
Svarbu, kad žmogus noriai eitų į darbą, nejaustų prievartos. Noriai, nes ten sutinka bendraminčius, randa palankią emocinę atmosferą kuriančius kolegas, į kuriuos gali kreiptis patarimo ir palaikymo. Šie, atrodytų, paprasti dalykai smarkiai keičia situaciją. Kai darbuotojas jaučia pasitenkinimą savo darbu, jo rezultatais, kasdieniu bendravimu, per dieną gali nuveikti kur kas daugiau ir kokybiškiau. Kitaip tariant, nuo darbuotojo gyvenimo kokybės priklauso ir darbo rezultatai – tai ne naujiena.
O kaip to pasiekti? Tai – sunkesnis klausimas, nes kiekvienas esame asmenybė, su savo charakteriu, nusiteikimu, su savitu požiūriu į tuos pačius gyvenimo reiškinius. Visuomet kolektyve buvo ir bus visokių žmonių, bet reikia rasti bendrą vardiklį tam, kad kiekvienas jaustų – Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas yra antrieji namai. Darbe praleidžiame kone trečdalį savo gyvenimo, todėl svarbu, kad darbovietė nebūtų vieta, kurioje žmogus yra priverstas atbūti 8 valandas. Norėtųsi, kad tai būtų vieta, kurioje jis nuveikia kažką vertingo, tą jaučia ir tai jam teikia pasitenkinimą.
Bendruomeniškumo jausmo pažadinimas gali būti įgyvendinamas įvairiai: vienijančios veiklos, išvykos, kultūriniai ir sportiniai renginiai. Taip pat didelę reikšmę turi geras mikroklimatas darbo vietoje, tiesiog žmogiškos vertybės – abipusė pagarba tarp viršininko ir pavaldinio, tarp kolegų, akademinių ir neakademinių darbuotojų. Nuveikti, manau, galima tikrai daug, o kaip seksis – kitas klausimas. Teoriškai pasakyti – lengva, o įgyvendinti praktiškai gali būti sunkiau. Vis dėlto ten, kur man teko dirbti, dažniausiai mikroklimatą, kiek tai įmanoma, pavykdavo valdyti pozityvia linkme. Tačiau tai tikrai yra iššūkis – gal po metų galėsime pasakyti, ar įvyko kokie nors poslinkiai.
Prof. Dalius Jatužis. VU MF nuotr.
Tai – nebe pirmosios Jūsų vadovaujamos pareigos. Kaip manote, koks Jūs esate vadovas?
Daugelis sako, kad esu tolerantiškas, pozityvus, besistengiantis išlaikyti objektyvų žvilgsnį, pakankamai linksmas, entuziastingas, iniciatyvus. Kitų teigimu – galbūt esu net per geras. Taip mane mato iš šalies, o kaip yra iš tiesų? Man atrodo, kad aš ir piktas moku būti, ir griežtas… Stengiuosi būti nešališkas, bet tuo pat metu ir išlaikantis reiklumą, empatiškas, besistengiantis suprasti kitą žmogų, pavyzdžiui, kodėl jam pikta tą dieną, kodėl nepadarė, ko reikėjo, arba padarė ne taip, kaip įsivaizdavome. Tai apie asmenines savybes. Tačiau paminėčiau ir kita – eidamas ikišiolines vadovaujamas pareigas visuomet stengdavausi nepamiršti ir pagrindinės vadovo misijos tikslo – derindamas priemones, kurios man atrodė tinkamos, siekti asociacijai, klinikai ar institutui keliamų tikslų ir uždavinių.
Kas Jus labiausiai įkvepia kasdienybėje? Iš kur semiatės jėgų?
Mane įkvepia kiekvienas atliktas darbas, kuris yra reikalingas, prasmingas, motyvuojantis. Erzina mano paties nebaigti darbai. Kai daug reikia padaryti, visko negali suspėti – nebaigtų darbų skaičius auga ir tai sukelia įtampą, susierzinimą. O atliktas darbas, kuris kažkam naudingas ir reikalingas, suteikia gerų emocijų, įkvepia pagalvoti – diena praėjo ne veltui! Labai paskatina ir bendradarbių, draugų, šeimos narių palaikymas.
Kai nesu darbe – pasižiūriu į dangų, į medžių lapus, tekančią upę, gamta keičiasi, gyvenimas sukasi, niekas vietoje nestovi, dar prisimeni, kad savaitgalis artėja – tai motyvuoja.
Papasakokite, ką mėgstate veikti laisvalaikiu. Kuri iš dabartinių veiklų Jums teikia didžiausią pasimėgavimą? Kodėl?
Pomėgių turiu daug, problema tik laisvo laiko trūkumas. Mažai ko nesu išbandęs. Mėgstu žvejoti – ir Lietuvoje, ir Norvegijoje ar kituose kraštuose. Nuo seno fotografuoju, turiu kelis fotoaparatus, vis paimu juos į rankas. Anksčiau pagrindinė laisvalaikio veikla buvo muzikavimas: dainavimas, grojimas įvairiais liaudies instrumentais – armonika, bandonija, lumzdeliais, rageliais, ragais, kanklėmis – 10 metų praleidau Vilniaus universiteto folkloriniame ansamblyje „Ratilio“. Dabar dainuoju Santaros mišriame kameriniame chore, kurio branduolį sudaro medikai. Tai labai gera, pozityvi ir smegenis pravalanti veikla. Be to, su bendraamžiais nuo pat studijų laikų vis dar renkamės kartą arba du per savaitę pažaisti krepšinį. Didelę reikšmę turi kultūriniai dalykai, beveik kas savaitę su šeima ir artimais draugais einame į teatrą ar pasiklausyti koncerto.
Prof. Dalius Jatužis laisvalaikiu. Asmeninio archyvo nuotr.
Įsivaizduokite, jei galėtumėte susitikti su bet kokiu bet kada gyvenusiu ar dabar tebegyvenančiu žmogumi, kas jis arba ji būtų ir kodėl?
Norėčiau susitikti su dr. Jonu Basanavičiumi. Man būtų įdomu pabendrauti, paklausti, kas pastūmėjo prie tokio, kaip aš įsivaizduoju, tais laikais beveik neįmanomo dalyko – Nepriklausomybės akto paskelbimo. Tuo laiku svarstyti apie Lietuvos kaip valstybės įsikūrimą turėjo būti kone utopija. Tačiau dabar matome, ką pavyko pasiekti šių neįtikėtinų žmonių dėka – tarpukariu atsidūrėme tarp pirmaujančių Europos valstybių. Net ir 50 tarybinių metų neišrovė lietuvių kalbos ir kultūros. Galime tik padėkoti tiems žmonėms, kurie XX a. pradžioje gerai patys gyvendami ėmėsi tokios altruistinės idėjos. Matyt, jie labai stipriai tikėjo, kad galima tą padaryti, ir padarė.
***
Prof. dr. Dalius Jatužis gimė 1968 m. sausio 18 d. Biržuose.
Išsilavinimas ir veikla
1991 m. baigė medicinos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.
1995 m. įgijo neurologo specialybę.
Nuo 1996 m. dirba gydytoju Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neurologijos centre.
1999 m. įgijo biomedicinos mokslų daktaro laipsnį.
Nuo 1999 m. – Pasaulio neurologų federacijos narys ir edukacinis koordinatorius Lietuvai.
Nuo 2007 m. – Lietuvos insulto asociacijos prezidentas.
Nuo 2009 m. – Europos insulto organizacijos tikrasis narys.
2012 m. suteiktas profesoriaus vardas.
Nuo 2015 m. – Lietuvos delegatas Europos neurologų akademijoje.
Nuo 2015 m. – Lietuvos neurologų asociacijos prezidentas.
Nuo 2017 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto direktorius.
Nuo 2022 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas.
Mokslinių interesų sritis – insultas ir kitos galvos smegenų kraujotakos ligos; ultragarsiniai smegenų kraujotakos tyrimai.
Komentarų nėra. Būk pirmas!