Pasirodė nauja solidi Vilniaus universiteto istorija, skirta VU 430 metų sukakčiai. Kuo ji ypatinga, kodėl tokia stora (1032 psl.), kuo skiriasi nuo ankstesniųjų? Ieškodami atsakymo į šiuos klausimus nutarėme pakalbinti redaktorių kolegijos atsakomąjį redaktorių prof. Alfredą Bumblauską ir Senato pirmininką prof. Vygintą Bronių Pšibilskį – vieną šios knygos autorių, darbo grupės vadovą.

Prof. Alfredas Bumblauskas: „Ši istorija pravarti visiems, kam rūpi Vilniaus universitetas“.

Kuo naujoji VU istorija skiriasi nuo ankstesnių?

Ši istorija skiriasi ne tik apimtimi, bet ir sisteminiu vaizdų pateikimu. Nuo 1994 m. mūsų kartos universiteto istorikai jau ruošėsi šiam leidiniui. Konceptualiai 1994 m. istorija kiek panaši į šią, bet tada dar nebuvo tokių galimybių. Ankstesnis leidinys daug kuklesnis, plonesnis, mažiau iliustracijų. 2004 m. pasirodė „Vilniaus universitetas fotografijose“. Didelė šiame albume paskelbtų nuotraukų dalis įėjo ir į naująją istoriją. Be to, atsiranda daugiau kontekstų. Į Vilniaus universiteto istorijos reiškinius pasižiūrima kur kas plačiau. Anksčiau nebūtume sugalvoję, o ir nebūtume turėję galimybių palyginti, kaip kiti Europos universitetai žiūri į savo viduramžių praeitį. Dabar įsijungi internetą ir gali pasižiūrėti, kuo kiti universitetai turtingi. Jei praeitis nelabai turtinga, ji paprastai ir neeksponuojama. Taigi Vilniaus universitetas pradeda funkcionuoti europinių universitetų kontekste. Tokios pat buvo ir prof. R. Plečkaičio (1933–2009), ir daugumos kitų autorių nuostatos.

Kas joje vertingiausia? Ar visi laikotarpiai vienodai atspindėti?

Vertingiausi šioje knygoje profesoriaus Romano Plečkaičio rašyti skyriai. Tai žmogus, kuris jau sovietinėje epochoje, 1976 m., man dar studentaujant, dėstė feodalizmo laikotarpio filosofiją Lietuvoje. Profesorius pateikė išsamią  jėzuitų scholastinės filosofijos analizę, tarsi ilgamečio savo darbo apibendrinimą. Tai labai objektyvus, profesionalus analitinis veikalas. Išanalizuota  rankraštinė medžiaga, kurios iki tol niekas netyrinėjo.

Stengėmės vienodai atspindėti visus laikotarpius. Ar visada pavyko, dar negaliu pasakyti. Docentas A. Jakubčionis skundėsi, kad sunkiai sekėsi rašyti pačių naujausių metų istoriją. Štai naująją biblioteką buvo tik ketinama pradėti statyti, o per tą laiką, kol knyga rengta spaudai, statybos jau prasidėjo. Naujausią istoriją visada sunkiausia rašyti, nes dar nesusigulėjusi įvykių kronika, nekalbant jau apie interpretacijas.

Ką dabar gal darytumėte kitaip?

Mums labai sutrukdė prof. R. Plečkaičio mirtis. Tiek matematika, tiek kiti skyriai buvo rašomi tarsi visai savarankiškai, o profesorius jų jau nebespėjo sutvarkyti. Juos reikėjo trumpinti, nes vyrauja chronologinis principas. Buvo karpymo, gal kartais nelabai subtilaus, bet kažkas turėjo visa tai padaryti, sustruktūrinti.

Visose dalyse skiriama vietos mokslų raidai atspindėti. Mokslo istorija siaurąja, specifine prasme yra labai sudėtinga. Reikia pasitelkti atskirų mokslų specialistus. Ne visi jie tiria mokslo istoriją, o jei ir tiria vidinę mokslo raidos logiką, tai be tiesioginių sąsajų su bendrąja istorijos tradicija. Todėl manau, kad dar bus daug mokslo istorijos atradimų ir ateityje, su kiekviena  karta, su nauju žvilgsniu į mokslo raidą.

Tik pradedame apčiuopti jėzuitų mokslo istorijos kontūrus. Tik dabar įvertiname jėzuitiškus universitetus Pietų Amerikoje. Žinant ratio studiorum, jėzuitų studijų kanoną, visi Vilniaus universiteto jėzuitų veikalai turėjo funkcionuoti ir kituose jėzuitų universitetuose. Kaip jų profesūros kontekste atrodo mūsiškiai? M. Smigleckio „Logika“ ir M. K. Sarbievijaus poezija pasiekė ir protestantiškąją Angliją. Taigi peržengė ne tik jėzuitų, bet ir katalikų mokslo ribas. Turime keturis L. Piechniko Vilniaus akademijos istorijos tomus, R. Plečkaičio, E. Ulčinaitės tyrimus, o dar kiek netyrinėtų barų: apšvietos laikotarpis, o ir Stepono Batoro universiteto profesūra. Neseniai sužinojome, kad Antonis Zygmundas, S. Batoro universiteto profesorius, buvo vienas rimčiausių JAV pokario metų matematikų. Tik dabar ir lenkai pradeda apmąstyti lenkiškąjį Vilniaus universiteto laikotarpį, nes sovietmečiu nenorėjo būti apkaltinti nacionalizmu. Sovietinis periodas ir jo mokslas iki šiol taip pat buvo tiriamas tik sovietinio mokslo kontekste. Mokslo istorijoje dar daug neištirtų barų.

Kaip manote, kas turėtų būti pagrindiniai šios istorijos skaitytojai, į ką orientavotės?

Manyčiau – studentai. Esame susiskaidę į atskirus mokslus, dar labiau mus skaido komercializacija. Todėl manau, kad visų universiteto dėstytojų ir studentų priedermė būtų retkarčiais užsukti į senuosius rūmus, apsidairyti Didžiajame kieme, pasižiūrėti, kokie vardai jame įamžinti. Tada geriau suprasime, kad VU yra ne tik fakultetas, kurį baigei, bet visa visuma, kuri dažnai, bent jau XVII–XVIII a., XIX a. pirmajame trečdalyje, buvo ir visa Lietuvos elitinės kultūros istorija. Dirbame, mokomės, studijuojame šalia Lietuvos kultūros lobyno. Tokio supratimo ugdymas yra prasmingas, jį labai skatina ir Vilniaus universiteto rektorius akad. B. Juodka. Ši istorija pravarti mūsų akademiniam jaunimui ir visiems, kam rūpi Vilniaus universitetas.

Senato pirmininkas prof. Vygandas Bronius Pšibilskis: „Mūsų darbui įvertinti reikia laiko“

Kuo ši istorija ypatinga?

Faktiškai tai nauja istorijos koncepcija, ypač kalbant apie įvadinę dalį ir tai, ką parašė šviesaus atminimo prof. R. Plečkaitis. Prof. A. Bumblauskas naujai pažvelgė į lenkų, lietuvių istoriografiją, pateikė įdomių apmąstymų apie mūsų Alma Mater vietą tarp Europos universitetų, originalių universitetų tinklo plėtros žemyne žemėlapių. To senojoje istorijoje nebuvo. Atsinaujino ir autorių kolektyvas, peržiūrėti ir papildyti visi skyriai, atsižvelgiant į tai, kas buvo padaryta moksle per 15 pastarųjų metų. Ši istorija  labai skiriasi ir savo formatu, ir iliustracijų gausa.

Kas buvo sudėtingiausia?

Man buvo sudėtingiausia būti darbo grupės vadovu, nes suvaldyti tiek žmonių nelengva. Nutarėme, kad tai bus ne šiaip knyga, o kolektyvinė monografija. Visi autoriai pakankamai užsiėmę, turi savo darbų, įsipareigojimų, ne visi dirba VU. Siekti, kad visa medžiaga būtų laiku parašyta, buvo nemenkas iššūkis. Dar svarbu buvo, kad medžiaga derėtų, įsilietų į vieningą srautą. Kai kuriuos rankraščius teko skaldyti, trumpinti, pritaikyti, susieti.

Ar atsirado per tą laiką naujų dalykų, naujų tyrinėjimų, kuriuos galėjote apžvelgti?

Nedaug istorikų domisi auštojo mokslo istorija. Teko pasėdėti archyve, sekiau visas publikacijas, naujienas. Rašydamas savo dalį pasinaudojau naujai išėjusia dokumentų knyga „Lietuvos kultūra okupacijos metais“, kurioje buvo nemaža duomenų iš saugumo archyvų. Pokario metų istorijos koncepcija jau buvo suformuota ir 1994 m. istorijoje.

Visai nauja doc. A. Jakubčionio rašyta dalis. 1994 m. istorijoje rektorius Rolandas Pavilionis apžvelgė nepriklausomybės laikotarpį, bet ne kaip istorikas. Šioje istorijoje galbūt  trūksta platesnės pokario mokslo raidos apžvalgos ir įvertinimo. Reiktų dar gerokai padirbėti, įsigilinti.

Ar nevertėtų šios istorijos išversti į lenkų, anglų kalbas?

Pradžioje buvo toks planas, bet tai nemažai kainuotų. Su leidykla apie tai kalbėjome, ji bandys ieškoti fondų paramos. Šiame leidinyje pateikiamos išsamios santraukos anglų ir lenkų kalbomis, kad užsienio skaitytojai susidarytų vaizdą. Daug padirbėjo istorikas doc. S. Jegelevičius, kuris pateikė visų skyrių santraukas. Reiktų anglų kalba išleisti, bet daryti tokios knygos santrauką – naujas didelis darbas. Todėl nutarėme, kad jei jau leisti, tai viską.

Kas joje vertingiausia? Kas geriausiai pavyko?

Reikia laiko tai įvertinti. Žinoma, ypač vertinga prof. R. Plečkaičio dalis. Medžiaga labai išmąstyta, kai kas ta tema jo jau buvo anksčiau publikuota. Labai svarbus atskirų mokslo šakų raidos atskleidimas. Anksčiau to nebuvo galima padaryti. Svarus prof. E. Ulčinaitės, doc. E. Railos ir kitų įnašas. Doc. S. Jegelevičius išsamiai ištyrinėjo 1940–1941 m. laikotarpį. Visi įdėjo ką nors naujo. Pirmoji mintis buvo pakartoti 1994 m. istoriją ir pridėti nepriklausomybės laikotarpį, bet pradėjus darbą kilo ambicijos. Mūsų istorikų kartai tai paskutinė galimybė pareikšti savo požiūrį į universiteto istoriją.

Rengiant šį solidų veikalą spaudai labai daug pagelbėjo istorikė Inga Leonavičiūtė, kuri ženkliai prisidėjo rinkdama iliustracinę medžiagą – patys nebūtume su šia užduotimi taip greit susidoroję.

Labai noriu padėkoti Vilniaus universiteto rektoriui prof. B. Juodkai, kuris rasdavo laiko dalyvauti darbo grupės posėdžiuose, materialiai parėmė knygos leidimą. Didelės padėkos už paramą nusipelnė ir Lietuvos Tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos bei Vilniaus universiteto leidykla.