Žinomas ekonomistas, Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto alumnas dr. Marius Jurgilas sako, kad sprendimas tapti VU tarybos nariu buvo natūralus, paremtas ilgamete draugyste su VU ir bendruomenės palaikymu.

Dr. M. Jurgilas finansų bakalauro laipsnį įgijo VU, vėliau ekonomikos mokslų daktaro ir magistro laipsnius – Konektikuto (JAV) universitete. Jis yra dirbęs Europos centriniame banke, ėjo Lietuvos banko valdybos nario pareigas, buvo „Super How?“ tyrimų ir inovacijų vadovas. Šiuo metu vadovauja kapitalo rinkos startuoliui „Axiology“ ir pirmininkauja Lietuvos mokslo tarybos (LMT) Mokslo ir studijų politikos ekspertų komitetui.

Kaip VU tarybos narys, dr. M. Jurgilas prioritetinėmis biudžeto sritimis laiko žmones, naujus ugdymo metodus ir investicijų pritraukimą iš privačių bei tarptautinių šaltinių.

Kas Jus paskatino rūpintis Vilniaus universiteto veiklos kokybe ir prisidėti prie VU tarybos misijos įgyvendinimo?

Viskas vyko organiškai. Esu Vilniaus universiteto alumnas, baigiau Ekonomikos fakultetą (dabar – Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetas). Buvau išvykęs gyventi, mokytis ir dirbti į užsienį. Grįžęs į Lietuvą atkūriau ryšį su universitetu – tiek dėsčiau, tiek buvau įsitraukęs į universiteto veiklas. Fakultete dalyvavau atrenkant akademinius darbuotojus. Pats glaudžiausias santykis buvo, kai dar dirbdamas Lietuvos banke inicijavau Kiekybinės ekonomikos studijų programą kartu su Vilniaus universitetu. Šis santykis su universitetu, siekiant aukštesnės kokybės, tęsiasi jau dešimtmetį. Todėl man buvo natūralus pasirinkimas su bendruomenės palaikymu, kad galėčiau atlikti Tarybos nario funkcijas.

Debatuose minėjote, kad Jums universitetas – bendruomenė. Kaip Jūsų, kaip Tarybos nario, vizija atlieps universiteto bendruomenės poreikius ir lūkesčius?

Taryba turi labai konkrečias funkcijas ir atsakomybę. Viena iš pagrindinių, mano vertinimu, yra strateginių sprendimų tvirtinimas. Artėja naujas strateginis periodas Vilniaus universitetui, ir norėčiau būti tiesiogiai įsitraukęs kaip asmuo ir kaip Tarybos narys į ateinančių penkerių metų strategijos planavimą.

Susitikimuose su bendruomene, kai dar kandidatavau į Tarybos narius, girdėjau ne vieną kartą sakant, kad žmonėms svarbu dalyvauti formuojant strategiją, pateikti savo idėjas.

Kitas aspektas – mano patirtis ir sritis yra susijusi su finansų valdymu, todėl norėčiau skirti daugiau dėmesio užtikrinant efektyvesnį universiteto finansinių resursų paskirstymą, nukreipimą tiems strateginiams planams, kurie bus identifikuoti ir patvirtinti.

Universitetas išgyvena aukso amžių – biudžetas, lyginant su tuo, kuris buvo prieš ketverius metus, yra beveik dvigubai didesnis. Taigi iš mūsų tiek pati bendruomenė, tiek plačioji visuomenė tikrai tikisi kokybinio šuolio. Ir mums reikia jį užtikrinti.

Kalbant apie biudžetą, per debatus minėjote, kad prioritetinės biudžeto sritys – žmonės, nauji ugdymo metodai. Kokias dar prioritetines sritis matote skirstant biudžetą? Kaip būtų galima efektyviau paskirstyti biudžetą, kad būtų užtikrinta mokslo ir studijų kokybė?

Yra sakoma: pinigai turi kurti pinigus. Didesnė finansinė galimybė, kurią su biudžetinio asignavimo padidinimu gauna Vilniaus universitetas, neturėtų tuo ir baigtis. Tad kaip vieną iš papildomų prioritetų kelčiau tikslą pritraukti investicijų tiek iš privačių, tiek iš tarptautinių šaltinių. Skamba puikiai. Kas prieštaraus, ar ne?

Tačiau tai įmanoma tik tada, kai yra žmonės: akademinė bendruomenė, administracija. Pasikartosiu, bet be žmonių, kurie geba tai įgyvendinti, kurie supranta tai kaip savo tikslą, to nepavyks pasiekti.

Kaip dar, be investuotojų pritraukimo, matote Vilniaus universiteto plėtrą ateinančius penkerius metus?

Bendruomenė yra ne vien tik akademinė, ji apima ir studentus. Atrodo, kiek dar to tarptautiškumo galima siekti – gerai kalbame angliškai, studentai keliauja po visą pasaulį. Tačiau tarptautiškumas reiškia ne tai. Tarptautiškumas bus pasiektas, kai užsienio studentai į Vilniaus universitetą žiūrės kaip į vieną pasirenkamų regioninių universitetų, kuriame norėtųsi studijuoti. Šiuo metu tikrai tenka pripažinti, kad didžioji užsienio studentų dalis atvyksta tam tikrų tikslinių studijų, bet ne dėl galimybės dalyvauti mokslinėje veikloje.

Siekčiau, kad užsienio studentai pradėtų rinktis Vilniaus universitetą kaip tą, kuriame yra ne tik įdomu mokytis, gauti vieną ar kitą diplomą, bet ir dalyvauti mokslinėje veikloje.

Kokiomis priemonėmis siektumėte įgyvendinti šį tikslą?

Tai būtų pasiekta, jeigu strategija įgalintų Vilniaus universiteto administraciją ir akademinę bendruomenę turėti resursus ir aiškius pamatuojamus tikslus, kurie nukreiptų universiteto veiklą strateginiams tikslams pasiekti. Vien tik užsirašyti vieną ar kitą tikslą neužtenka, juos reikia ir įgyvendinti. O tikslus įgyvendina žmonės. Jeigu tie tikslai netampa vadovų ir administracijos tikslais, jie niekada ir nebus pasiekti. Jų bus siekiama, bet jie nebus pasiekti.

Koks, Jūsų manymu, turi būti sėkmingai veikiantis šiuolaikiškas universitetas?

Būti tradiciniam yra svarbu, bet mus lygina ne pagal tradiciškumą, o pagal sritis. Profesūra renkasi universitetą dėl stiprios bendruomenės, modernios infrastruktūros. Jeigu universitetas nori žaisti tarptautinėje lygoje, neužtenka vien ieškoti išorinio finansavimo ir europinių grantų. Pavyzdžiui, kodėl Vilniaus universiteto rektoriaus paieška negali būti pakelta į tarptautinį lygį? Konkursas į VU tarybą buvo pratęstas, nes pateikti kandidatai netenkino atrankos komisijos, kadangi tam tikrose grupėse buvo tik po vieną kandidatą: arba vyrą, arba moterį. O tokio reikalavimo rektoriui mes neturime?

Kokiais pagrindiniais principais vadovaujatės savo profesinėje veikloje?

Pagrindinis mano principas yra atvirumas. Esant nemalonioms situacijoms ar neigiamiems rezultatams problemas reikia spręsti iš karto, atvirai kalbantis, o ne bandyti nuo to pabėgti.

Šis principas prieštarauja tam, kad mes norime būti vieni kitiems malonūs, pagarbūs, bet jeigu klausimų nesprendžiame, tai apauga istorijomis ir tampa šakninėmis problemomis. Žmonės sako, kad atvirumas iškelia į paviršių purvą, bet tada galima greitai spręsti problemas.

Antras principas – jeigu galima ką nors padaryti šiandien, tai nereikia atidėlioti. To labai pasigendu didelėse struktūrose, Vilniaus universitetas taip pat yra nemaža struktūra. Visos problemos vienaip ar kitaip išsisprendžia, tik klausimas – kada, o mūsų tikslas turėtų būti, kad tas problemas galėtume išspręsti kuo greičiau ir judėti kiek galima greičiau į priekį.