Šiandien 15.30 val. Vilniaus universiteto bibliotekos Česlovo Milošo skaitykloje viešės ir savo poeziją skaitys VU alumnas, poetas, daugelio roko dainų ir roko operos „Jūratė ir Kastytis“ libreto autorius, žurnalistas Rimvydas Stankevičius. Prieš susitikimą prisėdome pasikalbėti apie kūrybą, knygas, bibliotekas, studijas ir universiteto trauką.

Ar galite įvardyti, kas duoda didžiausią stimulą kurti?

Jei visiškai atvirai, labiausiai padeda knygos. Valentinas Sventickas sako: „Nebūdamas skaitytoju, rašytoju tikrai nebūsi.“ Dažnai mane persekioja mintis, kad visa tai, ką mes – poetai, rašytojai – darome, iš tikrųjų yra knygų tarpusavio bendravimas, nes taip atsiranda galimybė kalbėtis knygoms – parašytoms prieš kelis šimtus metų su rašomomis dabar. Manau, kad autoriai, kad ir kokie būtų povai, kad ir kaip didžiuotųsi, laikytų save didžiais, iš tikrųjų yra ne daugiau nei šratinukai, įrankiai. Įrankis turi turėti asmeninių savybių. Reikia, kad jis mokėtų kalbą; svarbu jautrumas, kalbos tikslumas, sinonimiškumas, jos turtingumas. Įsivaizduoju, kad plevena poetiniai plotai erdvėje, nebūtinai fizinėje, galbūt metafizinėje, ir ateina pas tą, kas labiausiai pasiruošęs priimti. Tai tik toks mano nuopelnas. Daug kartų gyvenime patikrinau, kad išoriniai dalykai gali arba duoti efektą, arba jo neduoti. Kad ir premijos. Būna, kad jos užveda dideliam rašymui, o būna, kad užkerta kelią ir tada kaip tik jautiesi vos ne politikas, kuris daro karjerą tam tikru būdu. Tai trukdo rašyti. Lygiai taip ir žmonės: kartais po pavykusio renginio labai įkvepia publika. Ir rašai dėl tų šiltų veidų, spindinčių akių.

Turiu įprotį važinėti po mokyklas. Pats augau provincijoje, mažame miestelyje. Ten kultūros pertekliaus nebuvo. Kai atvažiuodavo koks nors poetas, atrodydavo, kad pusdievis iš Olimpo nusileido. Dabar suprantu, kad mažų miestelių, kaimelių vaikai patiria tą patį, tad mielai pas juos važiuoju, nes kiekvieną kartą klasėje ar auditorijoje atsiranda bent vienas du, kuriems spindi akys, ir net viduje įtariu, kad iš jų išaugs ateities rašytojai, nes ir man taip buvo. Buvau moksleivis, padykęs, niekuo nesidomėjau, galvojau, kad Elektrėnai bus mano gimimo ir mirties vieta ir niekas manęs iš ten neištrauks. Atvažiavo Sigitas Geda į mūsų mokyklą su šuneliu – man tai padarė įspūdį. Na, Elektrėnuose įeiti į mokyklą su šuneliu neįmanoma. O poetą įleido. Mikutis buvo jo vardas, kaip dabar atsimenu. Ir Geda per renginį kreipėsi į vaikus, jis sakė: „Aš žinau, čia, salėje, sėdi ir norinčiųjų tapti rašytojais, poetais.“ Man širdelė tik tin, tin, tin. Galvoju, kaip jis jaučia, kaip žino? „Noriu iš karto į juos kreiptis ir pasakyti: visos jūsų svajonės išsipildys, tiktai džiaugsmo neatneš.“ Tada likau nesupratęs, bet tai noro tapti poetu nenumušė.

Provincijos vaikui labai svarbu suvokti, kad jis nėra antrarūšis. Man tada atrodė, kad gyvenimas vyksta Vilniuje, o pas mus gyvenimo nėra, pas mus tik trupinukai, kuriuos arba rankiojame, arba ne. Premijų pervertinti nereikia, jos gali išlepinti. Jei poetas suserga premijų troškimu, gero nelauk. Bet kartais, kai pasaulyje prarandi savo reikalingumo patvirtinimus, o taip būna, kartais iš tikrųjų tiek niekam nereikia, kad tau atrodo, kad iš tikrųjų gal tai nereikalingas dalykas, tik tu sau klaidingai įsiteigęs, kad tai svarbu. Tada kokia premija ar pagyrimas padeda. Užtenka net ne premijos, o padėkos. Pavyzdžiui, Šiauliuose močiutėlė atėjo su kartonine dėže, pilna pilnutėle laikraščių iškarpų, ir sako: „Rimvydai, čia visos tavo skiltys, nuo pirmos, kurią parašei, iki dabar.“ Tai pati didžiausia premija – didesnių nebūna.

Kas yra tie žmonės, kurie pirmieji skaito Jūsų tekstus?

Pirmoji visada skaito žmona Žaneta. Dažniausiai eilėraštį perskaitau jai garsiai. Tai ir meilės, ir artimumo dalykai, bet yra ir objektyvių priežasčių. Ji ne poetė ir ne literatūros pasaulio žmogus, todėl nepaisydama autoritetų, nebijodama nusikalbėti sako taip, kaip jai atrodo. Dėl to nuo jos gauti per pakaušį gali ir Geda, ir Martinaitis – jei jai nepatinka tas eilėraštis, jai vienodai šviečia, kas jį parašė. Lygiai taip ir apie mano eilėraščius.

O pagal ką ji vertina?

Širdį suvirpina arba ne. Jeigu ne, ji tiesiai sako – ne. Dėl to žmonos kritika dažnai būna pati griežčiausia, ją sunku praryti, nes jai autoritetų nėra, neegzistuoja nugludinti poezijos kontekstai. Kokiam literatūros žmogui jau atrodytų, čia girdžiu Milošo gaideles, tai jau yra gerai. O Žanetai tai negroja. Jai arba širdį veikia, arba ne.

O kiti… yra keletas poetų: Aidas Marčėnas, Aivaras Veiknys, Mindaugas Nastaravičius, Ramutė Skučaitė, profesorė Viktorija Daujotytė – tai tie, kuriems skubu parodyti vos ką parašęs. Dabar internetas yra, jau galima tai padaryti mandagiai, bet mano jaunystėje tai būdavo taip. Aišku, Daujotytei dar tada neskambindavau, bet Marčėnas jau kentėdavo. Kartais parašai eilėraštį be penkiolikos pirmą nakties, o viduje taip verdi, kad būtina su kažkuo pasidalyti, kad kažkas patvirtintų. Skambini Marčėnui ar kokiam kitam draugui: „Aš tau eilėraštį paskaitysiu“, o žmogus gi kitam kontekste. Kitą sykį išgirsti: „Na, ką jau darysi, skaityk…“ Maždaug toks noras yra, bet tai labai svarbu. Ir kiti tą patį daro. Arba parašai knygos rankraštį; irgi prieš atiduodamas į leidyklą nori parodyti, su draugais pasitarti – didžiuma jų yra poetai.

Ar pats daug skaitote? Turite asmeninę biblioteką?

Asmeninę biblioteką turiu, kaupiasi knygos po truputį, bet šiaip biblioteka mane pasišaukė nuo pirmos klasės. Vos pradėjęs skaityti, iš karto radau kelią į biblioteką. Man ten labai patiko: knygų kvapas, bibliotekininkės.

Mokyklos bibliotekoje ar miesto?

Miesto. Garbės reikalas buvo lankyti ne tik mokyklos biblioteką. Juk ją lanko visi – tai privaloma. Gali nebūti skaitytojas, tik ateiti tų knygų, kurios rašiniams reikalingos. O į miesto biblioteką ateina tie, kurie mėgsta skaityti. Man labai patiko bibliotekininkės kaip luomas. Jau Elektrėnuose pajutau, kad tai yra žmonės, kurie gali būti man vedliai – bet ne mokykline prasme, nes mokykliniai vedliai tokie nelabai skanūs, jie vis tiek su muštru, su pažymiais asocijuojasi. Moksleiviui – kuris yra nepilnametis, pienburnis, jo nuomonės klaust nereikia – atsidurti situacijoje, kai stovi prie staliuko ir girdi „o jūs šitą skaitėte?“ ar „o šitą?“ – kalbasi, atrodo, du lygiaverčiai žmonės, ir jų amžiaus skirtumas visai nesvarbus, nes jie apsiskaitę. Man šitai darė įspūdį. Ir nuo to laiko iki dvyliktos klasės buvau aktyvus Elektrėnų bibliotekos skaitytojas. Paskui, kai atvažiavau studijuoti, pirmoji mano biblioteka buvo Vilniaus universiteto biblioteka. Ji dar sykį mane apsvaigino. Atrodo, ką jau – biblioteka yra biblioteka, o čia buvau nusivestas a. a. profesoriaus Jovaišos ir a. a. profesoriaus Juozo Girdzijausko į Rankraščių ir Retų spaudinių skyrių. Ir ten pamačiau nestandartines knygas, didžiulės apimties, kitas kaip armonikėlės. Pamačiau Mažvydo knygą. Įsivaizduoji, eini į tą knygų pasaulį kaip jaunas burtininkas į burtų mokyklą. Kaip koks Hogvartsas man buvo ši biblioteka.

O kaip jautėtės perėjęs iš Elektrėnų į VU biblioteką? Juk visai kiti mastai…

Pasijutau tarsi nuo mažutės aukso gyslelės persikėlęs į Klondaiką. Galvojau – viskas, jau man ir studijuoti nereikia. Aš čia viską turiu, nes labai įspūdingas pojūtis, kai patenki tarp tų kelių milijonų knygų ir supranti, kad turi galimybę, kad tau viskas čia prieinama. Tai buvo labai svarbu.

Tai, kad yra tokia knygų neaprėpiamybė, neslėgė?

Manęs ne. Yra tekę bendrauti su žmonėmis, kurie nuvyko į Romos biblioteką. Vien tiktai jos mastas: biblioteka – kaip miestas. Aišku, ta mintis tai prislegia. Pabandyk įsivaizduoti savo knygelę, įdėtą tarp tų knygų, ir skaitytojo šansą ją surasti. Manęs tai neslegia. Man, atvirkščiai, tai buvo didelių galimybių šaltinis. Tuos autorius, kurie Elektrėnuose, pavyzdžiui, buvo deficitiniai, ėjo iš rankų į rankas, čia galėjau laisvai pasiimti.

Kokie mėgstamiausi autoriai ar žanrai? Ar yra tokių autorių, kurių visas knygas skaitote?

Žmogus auga, bręsta. O tai keičia ir autorius. Kažkada įsivardijau, kas mane labiausiai formavo. Pirmiausia reikėtų paminėti Homerą. Vyresnis brolis, grįžęs iš mokyklos, papasakojo apie Homero „Iliadą“, apie mūšius, keliones, laivus. Pagalvojau, kad čia tikrai vaikiška literatūra, nes mane labai sužavėjo. Nuėjau į biblioteką pasiimti knygos, o bibliotekininkė jos nedavė, tepasakė: „Tu dar per mažas. Jeigu po ketverių penkerių metų noras dar nepraeis, ateik, aš tau ją duosiu. O dabar nepyk, aš jos neslepiu nuo tavęs, bet tau dar anksti.“ Užpykau, pagalvojau, kad be reikalo ji nevertina manęs.

Kiek tada Jums buvo metų?

Buvau trečiokas. Grįžau po kelerių metų, Homero knygą man davė, bet ir tada dar jos nesupratau, nusivyliau. Tada man turbūt pirmą kartą kilo mintis, kad reikia studijuoti literatūrą, ten gal pamokys mane skaityti, nes kai skaitai hegzametrą, jauti, kad su tavimi kažkas daroma, jauti ritmiką, bet kažko nesugebi pasiimti, nes neturi fundamento. Atvažiavęs į universitetą, sužinojau, kas tas hegzametras, kaip tai daroma, o tada dar labiau pradėjau gerbti mūsų Donelaitį, nes iki to laiko įsivaizdavau, būta ko, paskaitai Horacijų, klausą muzikinę turi, na, ir persakai lietuviškai tą patį. Bet kai supratau, kad kalbų prigimtys yra skirtingos ir kad Donelaičiui reikėjo būti ne tik poetu, bet ir lingvistu, ir matematiku, kad sukurtų hegzametro galimybes lietuvių kalbai, tada pajutau tokių rašytojų mastą.

Iki galo nepasitikiu vertimu, ypač poezijos, nes matau pagal save, kad yra daug dalykų, kurių neišversi arba jeigu išversi – ne tas skonis, ne tai. Vertimus paskaitau, bet gana atsainiai. Dėl to visą laiką koncentruodavausi į lietuvių poeziją nuo Donelaičio iki Marčėno.

O gal pats bandėte ką nors išversti?

Ne. Niekada net nebuvo smalsu.

Studijavote Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Esate literatūros magistras. Kokie studijų metu įgyti dalykai dabar atrodo svarbiausi?

Mane stebina tai, kad buvau blogas studentas. Paskaitų metu flirtuodavau su merginom, plepėdavau su draugeliais, krėsdavau cirkus. Bet ne taip seniai suvokiau, kad, nepaisant to, viską girdėjau, viską įsiminiau ir viskas manyje liko. Neįtikėtina. Žmogus keistas padaras. Nors demonstratyviai neklausiau, erzinau profesorius. Lieka, pasirodo, daugiau, negu žmogus pats gali pasakyti, kas liko. Filologijos fakultetas ir studijos buvo kitas pasaulis. Pirmiausia – tai bendravimas. Profesūra su studentais bendraudavo kaip su kolegomis. Tai labai augina. Tai augina tavo laikyseną, ugdo drąsą pasakyti savo nuomonę. Profesorė Daujotytė buvo man mama numeris du. Ji ir Marcelijus Martinaitis man davė daugiausia. Beje, būdamas dvyliktokas nežinojau, kas būsiu baigęs studijas, kam man jų reikia. Bet žinojau, kad ten dėsto Daujotytė ir Martinaitis. Tai pagalvojau: „Va, jie ir nuspręs, kas aš toks.“ Atidaviau save į jų rankas ir nesigailiu, nes jie tiek vertybine, tiek išprusimo prasme sudėliojo manyje žmogų. Dekanas tuomet buvo Kęstutis Urba, didis vaikų literatūros specialistas. Kai ateini iš mokyklos, atrodo, kad vaikų literatūra skirta tik vaikams, bet tai esminė klaida. Tarsi sarmatiniesi – aš jau didelis, ką čia man siūlai dabar? O per Urbos paskaitas staiga suvoki, kad tai nė kiek ne menkesnis užsiėmimas, negu nagrinėti Dostojevskį. Pradedi kitaip žiūrėti į vaikų literatūrą. Vargu ar būčiau parašęs pasaką „Pūgos durys“, jeigu nebūčiau baigęs Filologijos fakulteto ir turėjęs tokių dėstytojų.

Skaičiau, kad Sigitas Parulskis iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo senuosius universiteto rūmus, o Jurgis Kunčinas net nakvodavo universitete, užsikabarojęs lietaus vamzdžiais iš Skapo gatvės pusės. Koks Jūsų santykis su universitetu? Ar išliko trauka?

Taip. Sarbievijaus kieme stovėjo berželis, iki jį vėjas nulaužė; dar ir dabar turiu susidžiovinęs jo šakelę. Nuėjau, nusilaužiau, įsidėjau tarp knygos puslapių ir turiu, nes tai yra mano Filologijos fakulteto dalis. Nakvoti universitete neteko, bet daug dainuota, labai gera akustika ir viduje, universiteto rūmuose, ir kiemuose. Skambėjo labai daug liaudies dainų. Turėjom vieną auditoriją, į kurią įlipdavome pro langą. Ten stovėjo pianinas. Kai kurie iš mūsų mokėjo skambinti, pavyzdžiui, Darius Šimonis. Kai paskaitos baigiasi, universitetas ištuštėja, tai mes iš lauko per langą įlendam ir skambinam, dainuojam, linksminamės universitete, o paskui patyliukais išeiname.

Dar lakta mūsų buvo. Pasvirusi palangė prie Donelaičio skaityklos. Jaunieji poetai tupėdavo ant tos laktos kaip vištos. Lakta buvo ir susitikimų vieta, ir šiaip mielas daiktas, apaugęs prisiminimais. Ten sėdėjau pirmame kurse, sėdėjau prieš egzaminus bijodamas, sėdėjau jau poetas. Būtent ant laktos ėmiau interviu iš Daujotytės per Marcelijaus Martinaičio laidotuves. Įsivaizduok: guli pašarvotas vienas iš mano mylimiausių žmonių universitete, kitą žmogų išsivedu iš šarvojimo koplyčios, atsisėdame ant laktos – jinai profesorė, aš buvęs studentas, sėdim kaip du lygūs ir… sninga, ir leidžiasi dideliais kąsniais sniegas. Jinai kalba apie Martinaitį, o Martinaičio pirmoji knyga pavadinta „Balandžio sniegas“. Kaip tik pirmosios balandžio dienos, ir sninga.

Rimvydą Stankevičių kalbino Kristina Gudavičienė (2016 05 16, Vilniaus universiteto biblioteka).