Daugiau nei šimtmetį mokslininkai suko galvas: kodėl besilaukiančios mamos organizmas neatmeta vaisiaus kaip svetimkūnio? O psichologai metaforiškai kalbėjo apie ypatingą ryšį tarp mamos ir vaiko. „Kaip trijų vaikų mama pagalvoju: tai, kad savyje turiu po dalelę visų savo vaikų, yra be galo įdomu ir prasminga“, – teigia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto doktorantė, Santaros klinikų gydytoja neonatologė Svetlana Dauengauer-Kirlienė. Ji sutiko papasakoti apie visuomenei dar mažai girdėtą mikrochimerizmo fenomeną, šiandien sulaukiantį vis didesnio ne vien genetikų ar neonatologų, bet ir kitų krypčių gydytojų bei mokslininkų susidomėjimo. 

Kas yra mikrochimerizmas? Kodėl „mikro“? Kas tuomet vadinama chimerizmu?

Turbūt reikėtų pradėti nuo chimeros sąvokos paaiškinimo: graikų mitologijoje chimera yra būtybė, sudaryta iš keleto gyvūnų. Dažniausiai ji vaizduojama kaip liūtas su ožio kūnu ant kupros, o vietoje uodegos – gyvatė. Genetiniu požiūriu – labai panašiai: chimera traktuojama kaip organizmas, sudarytas iš daugiau negu dviejų skirtingų genomų ląstelių. Taip įvyksta dėl to, kad kelios zigotos susilieja pačioje ankstyviausioje vaisiaus vystymosi stadijoje, t. y. po apvaisinimo. Paprastai tariant, turėjo būti du organizmai, tačiau dėl kažkokių priežasčių tos dvi zigotos, galėjusios išsivystyti į atskirus organizmus, susiliejo ir taip davė pradžią visoms vieno organizmo ląstelėms. Taigi tokio išsivysčiusio ir gimusio organizmo vienos ląstelės turės vienokį genomą, kitos ląstelės ir audiniai – kitokį. Dažniausiai žmonės net ir nežino, kad jie savyje turi skirtingus genomus, tačiau esama netiesioginių požymių, kurie galėtų tai parodyti, pavyzdžiui, pigmentinės dėmės ant kūno, kitokios spalvos plaukų sruogos, kairiarankiškumas ar dvirankiškumas ir panašiai.

Mikrochimerizmu vadinamas svetimos genetinės medžiagos buvimas žmogaus organizme. Mikrochimerizmas gali būti dviejų rūšių: natūralus ir dirbtinis. Dažniausiai pasitaikantys natūralaus mikrochimerizmo atvejai – motinos ir vaisiaus arba dvynių. Kodėl „mikro“? Todėl, kad svetimo genomo patenka gana nedidelis kiekis. Dirbtinio mikrochimerizmo atvejai būtų, pavyzdžiui, jeigu žmogui transplantuotas koks nors organas arba audinys, taip pat – kraujo komponentų perpylimas. Natūralus mikrochimerizmas randasi nėštumo metu, kada mamos ląstelės per placentą patenka į vaisių, o vaisiaus ląstelės patenka į mamos organizmą. Dvynių atvejis – kai dalinamasi viena kraujotaka, viena placenta, dalis kraujo kūnelių gali patekti į brolio arba sesers organizmą. Taip jame apsigyvena svetimos ląstelės su svetimu DNR.

Kas, kada ir kaip atrado mikrochimerizmą? 

Istoriškai šaknys siekia XX a. septintą dešimtmetį, kada apskritai atsirado fluorescencinis diagnostikos būdas, t. y. fluorescencinis mikroskopas ir žymėjimas. Pirmieji mikrochimerizmo reiškinio egzistavimo įrodymai – visiškai eksperimentiniai: nėščiosioms žymėti buvo suleisti eritrocitai, vėliau jie aptikti naujagimių virkštelių kraujyje. Amerikiečiai mokslininkai, domėjęsi kariotipu, pastebėjo, kad pagimdžiusių moterų kraujyje gali susidaryti visiškai kitokio kariotipo chromosomos (konkrečiai – užfiksuotos vyriškos chromosomos, o stebėtos moterys kaip tik buvo pagimdžiusios vyriškos lyties naujagimius). Taip atrasta, kad ląstelės keliauja per placentą, nors iki tol manyta, jog placentoje esama tokių dalykų nepraleidžiančio barjero.

Neonatologė Svetlana Dauengauer-Kirlienė

Ar mikrochimerizmas visuomet yra „dvipusis“ reiškinys? T. y. mamos ląstelės patenka į vaiko organizmą, o vaiko ląstelės – į mamos organizmą?

Vaisiaus mikrochimerizmas, kai vaisiaus ląstelės patenka į motinos kraujotaką, yra beveik šimtaprocentinis atvejis. Manoma, kad mamos visada turi savo vaisiaus kraujo ląstelių. Tačiau atvirkštinis mikrochimerizmas, kada mamos ląstelės patenka į vaisiaus organizmą, yra ne toks dažnas reiškinys. Tam yra predisponuojančių faktorių, trukdančių ląstelei patekti į vaisiaus organizmą: buvusios mikrotraumos, abortai, persileidimai, net cezario pjūvio operacijos.

Ar esama konkretaus moters nėštumo laikotarpio, kada mikrochimerizmas vyksta? Kodėl būtent šis laikotarpis?

Mikrochimerizmas vyksta ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu, maždaug apie ketvirtą savaitę. Tuo metu placenta, jos kraujagyslės dar tik vystosi. Ankstyvas nėštumas palengvina ląstelių perdavimą: vaisiaus imuninė sistema dar tik vystosi, todėl svetimkūnių taip gerai neatpažįsta ir yra linkusi juos labiau priimti negu atmesti.

Kaip ilgai vaiko ląstelės gyvena mamos organizme, o mamos ląstelės – vaiko organizme?

Vaisiaus mikrochimerizmo atveju ląstelės gali išlikti net tris dešimtmečius. Su kiekvienu nėštumu atsiranda vis kito vaisiaus ląstelės. Dėl to mamą ir galima pavadinti „chimera“. Kalbant apie motinos mikrochimerizmą, tokiu atveju vaiko organizme motinos ląstelės išlieka kiek trumpiau, maždaug iki suaugusio žmogaus amžiaus – 18–19 metų. Patekusios ląstelės funkcionuoja tarsi kamieninės ląstelės: besitransformuodamos jos gali nukeliauti į tam tikrus organus, audinius, kuriuose ir veikia kaip tų organų ar audinių dalis. Dažniausiai tokios ląstelės transformuojasi į kepenų, kasos ar skydliaukės ląsteles, taip pat – į bet kurios krypties kraujodaros ląsteles: mieloidines, limfoidines ar kitas. Kraujyje tokių ląstelių randama dažniausiai, ir tuo pagrįsta ankstyva anomalijų diagnostika.

Kokia koreliacija tarp mikrochimerizmo ir autoimuninių kondicijų? Ar mikrochimerizmas labiau padeda, ar kenkia žmogaus organizmui? Ar galima apibendrinti, kokia iš tiesų jo funkcija?

Koreliacijos esama gana didelės: į motinos organizmą patekęs svetimos kilmės baltymas gali sukelti autoimunines ligas, taigi mikrochimerizmas ypač tiriamas imunologų. Apskritai mikrochimerizmas paaiškina, kodėl moterys tris kartus dažniau serga autoimuninėmis ligomis, jų pasireiškimas sutampa su nėštumu (autoimuninės ligos paūmėja nėštumo metu arba iš karto po jo). Kalbant apie neigiamą poveikį, buvo pastebėtos, pavyzdžiui, sąsajos su reumatoidiniu artritu, autoimuninėmis skydliaukės ligomis, taip pat – didesne išsėtinės sklerozės rizika. Kita vertus, mikrochimerizmas siejamas ir su teigiamais aspektais: į mamos organizmą patekusios vaisiaus ląstelės turi pliuripotenciją, jos gali transformuotis į bet kokio kito audinio ląsteles. Šitai gali padėti kovojant su vėžinėmis būklėmis ar tiesiog gyti žaizdoms, pavyzdžiui, po Cezario pjūvio operacijų gijimas pagerėja būtent dėl šio reiškinio. Mikrochimerizmas taip pat gali padėti transplantanto prieš šeimininką ligos atveju, kadangi vystosi tolerancija antigenams ir organas ar audinys toleruojamas geriau. Teigiama sąsaja pastebėta ir hemofilijos atveju, kada reikėdavo perpilti dirbtinį faktorių: recipientai, kurie turėdavo motiniško mikrochimerizmo apraiškų, perpylimo terapiją toleruodavo geriau negu tie, kurie neturėdavo. Šiandien taip pat jau žinoma, kad mikrochimerizmas padeda sumažinti kiaušidžių vėžio riziką.

Greičiausiai mikrochimerizmo funkcija ir yra tokia – išsaugoti vaisių. Vaisius – svetimas organizmas, ir reikia tą svetimą organizmą toleruoti; reikia, kad nėštumas būtų išlaikytas iki termino pabaigos ir vaikelis gimtų, o ne būtų atmestas kaip svetimas. Visa kita tuomet pasireiškia kaip mikrochimerizmo funkcijos sutrikimas, pavyzdžiui, preeklampsija: jos atveju, manoma, priežastis yra vaisius, t. y. vykstantis vaisiaus mikrochimerizmas, ir nėštumą, deja, tenka užbaigti.