Tobulėjant kompiuterinėms technologijoms vis daugiau studentų naudojasi jomis norėdami gauti geresnį įvertinimą nesimokydami. Vis daugiau jaunų žmonių nenori gaišti laiko žinioms įsisavinti – vietoj to jie rūpinasi patikimais nusirašymo būdais per egzaminus, rašto darbų kopijavimu ar jų užsakymu iš trečiųjų asmenų.

Daugėjant tokių nekompetentingų diplomuotų specialistų, pavojaus varpais ima skambinti darbdaviai. Jie vis dažniau susiduria su tokiais diplomuotais diletantais. Vilniaus universitetas ėmėsi spręsti šią problemą – Universitete šiuo metu kuriamas Egzaminavimo centras. Tikimasi, kad nauja metodika ir moderni įranga leis pažaboti nusirašinėjimą ir plagijavimą.

Už nusirašinėjimą – pašalinimas iš Universiteto

Dabar vis dažniau iš darbdavių galima išgirsti, kad esant galimybei nusirašyti pakertamas pasitikėjimas Universitetu ar atskirais padaliniais bei darbuotojais. Į darbo rinką patenka specialistai, kurių įgytos žinios neatitinka jų diplomuose nurodomų žinių. Tokiems specialistams patekus į darbo rinką reikia papildomo laiko ir lėšų, kad būtų galima suteikti jiems žinių ir gebėjimų, kurių darbuotojas neįgijo Universitete. O tai yra ekonomiškai neefektyvu.

Darbo rinkos ir socialinių tyrimo instituto 2001–2002 m. atlikto aukštųjų mokyklų absolventų tyrimo duomenimis, dauguma apklaustųjų respondentų iš VU (84,1 proc.) mano, kad per egzaminus nusirašinėja nuo ketvirtadalio iki dviejų trečdalių visų studentų. Tai parodo, kad šis reiškinys yra labai paplitęs, o tai smukdo studijų kokybę. Pavyzdžiui, užsienio universitetuose (Skandinavijos, Vokietijos, Anglijos ir kt.) toks reiškinys kaip nusirašinėjimas yra visiškai nesuprantamas ir nepateisinamas, pasitaikantis tik labai retais atvejais. Už nusirašinėjimą yra taikomos griežtos sankcijos. Dažniausiai – laikinas arba nuolatinis pašalinimas iš aukštosios mokyklos.

Panašios pozicijos – šalinti studentus iš universitetų už nesąžiningą elgesį per egzaminus – laikosi ir Vilniaus universiteto Studijų reikalų prorektorė doc. Birutė Marytė Pociūtė. Anot prorektorės, studentų nusirašinėjimas yra pačių studentų moralės reikalas. Dėstytojas neprivalo gaudyti ar kitaip kontroliuoti studentus per egzaminus. „Universitetas – ne vaikų darželis. Čia susirenka brandūs motyvuoti žmonės. Jei jie nusirašinėja – kenkia sau: savo žinioms, gebėjimams, savo ateičiai. Savaime krinta pasitikėjimas tokiu žmogumi. Nei apie pasitikėjimą ateityje, nei apie rekomendacijas tokiam žmogui negali būti nė kalbos“, – įsitikinusi doc. B.M. Pociūtė. Pasak prorektorės, per praėjusią pavasario sesiją iš Vilniaus universiteto už nusirašinėjimą buvo pašalinta 15 studentų.

Tuo tarpu jau anksčiau minėto tyrimo duomenimis, penktadalis apklaustųjų teigė, kad dėstytojai yra pakankamai tolerantiški nusirašinėjančių studentų atžvilgiu. Dar vienas praėjusiais metais atliktas vidinis VU tyrimas „Studijų kokybės valdymo sistema Vilniaus universitete“ parodė, kad studentus nusirašinėti labiausiai verčia ekonominės paskatos – tokios kaip grėsmė mokėti už mokslą. Taip pat studentai linkę sutikti su teiginiu, kad nusirašinėjimą skatina pati egzaminavimo tvarka Universitete. Pastebėtina, jog dalis apklaustųjų teigė nenusirašinėjantys, nes arba nemoka to daryti, arba bijo pasekmių, arba studijuoja dėl žinių, arba to tiesiog neleidžia moralinės nuostatos. Deja, nuostata ne nusirašinėti, o studijuoti, silpsta aukštesniuose kursuose. Analizuojant nusirašinėjimo problemą fakultetuose, galima pastebėti, jog Ekonomikos fakultete ji yra viena didžiausių, lyginant su kitais VU fakultetais.

Paklausta, ar naujoji Egzaminavimo centro studentų egzaminavo sistema padės efektyviau kovoti su nusirašinėjimu, Studijų reikalų prorektorė B. M. Pociūtė didelių vilčių nepuoselėja. Anot prorektorės, reikia keisti studentų mąstymą, o ne galvoti, kaip juos kontroliuoti. Nėra tokios sistemos, kurios studentas nesugebėtų „apeiti“. Prorektorė B. M. Pociūtė paminėjo neseniai įvykusį nemalonų incidentą, kai pagal ERASMUS programą išvykę studijuoti VU studentai per egzaminus užsienio universitete buvo sučiupti nusirašinėjantys. Juos iš karto pašalino iš universiteto ir gėdingai parsiuntė atgal į VU. „Kai žmogus neturi gėdos, atsakomybės ir moralės – apie ką daugiau galima kalbėti?“ – reziumavo doc. B. M. Pociūtė.

Plagijavimo kontrolei – užsienio pavyzdžiai

Dar viena problema, neigiamai veikianti studijų kokybę tiek VU, tiek kitose aukštosiose mokyklose, yra studentų rašto darbų elektroninis plagijavimas. Visiškai arba iš dalies kopijuodami darbus iš elektroninių šaltinių ar kitų darbų, studentai ne tik pažeidžia autorines teises, bet ir neįgyja aukštojoje mokykloje būtinų žinių bei gebėjimų: gebėjimo rinkti ir sisteminti medžiagą nustatyta tema, daryti argumentuotas išvadas, modeliuoti įvairius sprendimus. Šią problemą dar labiau pagilina vis didėjanti parengtų rašto darbų gausa internete. Apie tokių tinklalapių sukeliamą grėsmę mokslo procesui Lietuvoje oficialių duomenų dar nėra. Tačiau užsienyje yra atlikta nemažai tyrimų, rodančių, kad elektroninis plagijavimas tampa grėsminga visą aukštojo mokslo sistemą pažeidžiančia veikla. Elektroninio plagijavimo problema vieningai pripažįstama visame pasaulyje. Lietuvoje, augant informacinių technologijų panaudai ir plečiantis galimiems šaltiniams, plagijuojama vis dažniau. Plagijavimo augimą kasmet neformaliai pastebi ir Vilniaus universiteto dėstytojai.

Internetinėse užsakomųjų rašto darbų svetainėse skelbiama, kad studento užsakytas rašto darbas bus atliktas laiku ir kokybiškai. Rašant galės dalyvauti ir pats rašto darbo užsakovas. Galima labai suabejoti tokių užsakomųjų rašto darbų originalumu, nes visai tikėtina, kad tą pačia medžiagą ir literatūrą rašto darbų vykdytojai gali panaudoti ir kito užsakovo darbui rašyti. Tai patvirtino vienas teisės studentas (vardas redakcijai žinomas), prieš kelerius metus dar ketvirtame kurse pradėjęs rašyti užsakomuosius darbus. Anot vaikino, kiekvienas rašto darbas yra įkainotas. Kursiniai vertinami keliais šimtais, bakalauro darbai – keliais tūkstančiais litų. Dabar magistrantūroje studijuojantis jaunuolis prasitarė, kad nemažai garbių Lietuvos politikų pas jį užsisakė disertacijas. Vaikinas neslėpė, kad rašto darbus jis „kepa“ labai greitai – turi sukaupęs puikią rašto darbų ir teisės temų duomenų bazę. Kadangi teisės mokslas gana konkretus, telieka reikiamai rašto temai parinkti tinkamą medžiagą iš „asmeninio archyvo“. Taip per savaitę gimsta bakalauro ar magistro darbas. Per dvi – daktaro disertacija už dešimtį tūkstančių litų.

Bėda ta, kad dėstytojai nėra pajėgūs sukontroliuoti visų rašto darbų autentiškumą, dėl to jiems būtinos papildomos priemonės, padedančios tiksliai identifikuoti plagiatą. Dauguma užsienio aukštųjų mokyklų jau ėmėsi priemonių šiai problemai spręsti: diegiami etikos kodeksai, naudojama elektroninį plagijavimą identifikuojanti įranga. Šiuo atveju manoma, kad studento kursinio ar baigiamojo darbo autentiškumas yra pirmoji būtina sąlyga, prieš pradedant vertinti darbo turinį. Tačiau Lietuvoje šios problemos sprendimas buvo vis atidėliojamas dėl lėšų stokos. Dabar viena pagrindinių Vilniaus universiteto Egzaminavimo centro užduočių – sukurti sistemą, leisiančią sumažinti ir kontroliuoti elektroninio plagijavimo mastus.

Puikiu pavyzdžiu gali būti JAV universitetai, kurie įsigyja ir adaptuoja programinę įrangą, leidžiančią palyginti pateikiamus studentų darbus su anksčiau pateiktais bei su šaltiniais internete. Kompiuterinė programa lygina tekstus ir ieško panašumų. Po analizės ji pateikia išvadas, kiek ir kurioje vietoje tekstai sutampa. Tuomet dėstytojas gali pats vertinti, ar darbas yra kompiliacija, ar visiškas plagiatas.

Šiandien Lietuvoje nė viena aukštoji mokykla dar nėra įdiegusi tokios programos ir sukūrusi jos naudojimo tvarkos. Tikimasi, kad VU Egzaminavimo centras jau 2008 metais galės vykdyti tokį elektroninį rašto darbų plagijavimo patikrinimą.

Tačiau būtina suprasti, kad elektroninė plagiato identifikavimo sistema tėra viena plagiato prevencijos priemonių. Kaip minėjo Studijų reikalų proerektorė B. M. Pociūtė, būtina diegti studentams plagiato netoleravimo kultūrą, nes Universitetas ne nusikaltėlių gaudymo institucija, o vieta, kur žmogus savarankiškai turi pasiimti viską, kas jam yra duodama.