2022 m. birželio 11 d. po sunkios ir ilgos ligos mirė akademikas prof. habil. dr. Algis Petras Piskarskas.

Atsisveikinti su Velioniu galima birželio 14 d. 16:00 – 21:00, Birželio 15 d. 09:00 – 13:00 Vilniaus laidojimo rūmuose, Olandų g. 22, 1 salėje. Urna išnešama Birželio 15 d. 13:00. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, Karių kapų g. 11. Šeima prašytų, vietoje vainikų, Velionį palydėti viena balta gėle.

Algis Petras Piskarskas gimė 1942 m. gruodžio 19 d. Kėdainiuose mokytojų šeimoje. 1959 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą ir pradėjo studijuoti fiziką Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. 1962 m. trečio kurso studentas A. P.  Piskarskas, akademiko Povilo Brazdžiūno skatinamas, išvažiavo į Maskvos M. Lomonosovo universitetą tęsti fizikos studijų. Čia jis gilinosi į visai neseniai, 1960 m., išrasto lazerio ir jo unikalių savybių spinduliuotės paslaptis.

Dosnus likimas atvedė jauną žinių trokštantį studentą į ką tik įkurtą Banginių procesų katedrą, kurioje dirbo tokie žymūs Rusijos mokslininkai kaip akademikas Remas Chochlovas ir profesorius Sergejus Achmanovas. Ši katedra netrukus tapo viena iš stipriausių lazerių fizikos laboratorijų pasaulyje. Maskvos universiteto Fizikos fakultete dominavo mokslo ir kūrybos dvasia. Čia paskaitas skaitė pasaulinio garso fizikas akademikas Aleksandras Prochorovas, visai greta Lebedevo Fizikos institute audringus seminarus apie lazerius vedė akademikas Nikolajus Basovas.

A. P. Piskarskas prisiminė, kaip džiūgavo visi fizikai, kai 1964 m. A. Prochorovui, N. Basovui ir Ch. Townesui (JAV) už lazerio atradimą buvo paskirta Nobelio premija. Lazerių fizikos sritis tuo metu buvo laikoma ypač prestižine, o dirbti vienoje iš stipriausių pasaulio laboratorijų buvo be galo įdomu ir atsakinga. Maskvos universitetas ir SSRS Mokslų akademijos Fizikos institutas tapo vieta, į kurią atvažiuodavo fizikai iš viso pasaulio. Ypač dažnai lankydavosi amerikiečiai, prancūzai ir vokiečiai. Moksliniai kontaktai su užsienio mokslininkais, užmegzti aspirantūros metais, vėliau labai pravertė A. P. Piskarskui organizuojant Vilniaus tarptautines lazerių fizikos konferencijas ir viešinant pasaulyje Lietuvos lazerininkų laimėjimus. 1965 m. dar būdamas studentas A. P. Piskarskas kartu su bendraautoriais paskelbė savo pirmųjų tyrimų rezultatus prestižiniame mokslo žurnale. Tai pirmasis Lietuvos fiziko straipsnis apie lazerio spinduliuotės ir medžiagos sąveiką. A. P. Piskarskas tuomet tyrė lazerio spinduliuotės bangos ilgio pokyčius jai sklindant kristaluose ir pirmą kartą stebėjo šviesos parametrinio stiprinimo ir generacijos reiškinius. Beveik tuo pat metu (1965–1966 m.) panašius reiškinius stebėjo ir JAV fizikai. 1965 m. užbaigęs Maskvos universitetą ir 1968 m. šio universiteto aspirantūrą, 1969 m. A. P. Piskarskas jame sėkmingai apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją („Impulsinės parametrinės šviesos generacijos tyrimas“, vadovas S. Achmanovas).

Nuo 1968 m. A. P. Piskarskas darbavosi Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. 1969 m. Vilniuje buvo įžiebtas pirmasis pikosekundinis lazeris. Prie naujos laboratorijos lopšio stovėjo akademikas P. Brazdžiūnas ir rektorius J. Kubilius, nuo pat pradžių rėmę naująją mokslo kryptį, dr. R. Baltrušaitis, parūpinęs iš Vilniaus elektrografijos instituto pinigų aparatūrai pirkti, profesoriai R. Chochlovas ir S. Achmanovas, padėję gauti leidimus išvežti unikalią aparatūrą iš Maskvos universiteto.

Pradėjus dirbti Vilniuje atsiskleidė ir vadybiniai būsimojo profesoriaus gabumai. Pamažu jis subūrė bendraminčius ir netrukus prasidėjo lazeriniai eksperimentai, kurių tikslas – suprasti, kaip kristaluose netiesiškai sąveikauja bangos, kokia yra kristalų dispersijos įtaka impulsų formavimui, kaip galima valdyti jų bangos ilgį ir trukmę. Jau 1969 m. pirmą kartą pavyko stebėti parametrinę šviesos generaciją kristale nenaudojant optinio rezonatoriaus. Tai sukėlė mokslinės visuomenės nuostabą, pasigirdo netgi skeptiškų balsų. Tačiau A. P. Piskarskas atkakliai gilinosi į reiškinį pateikdamas vis naujų eksperimentinių faktų, palygindamas juos su skaitmeninio modeliavimo rezultatais. Netrukus rezultatai buvo pripažinti, juos pakartojo kitos laboratorijos ir Vilniaus lazerininkų straipsnius pradėjo cituoti pasaulyje. Kvantinės elektronikos laboratorijos (taip ji buvo neformaliai vadinama) darbuotojų gretos sparčiai augo, ir 1974 m. buvo įkurta Astronomijos ir  kvantinės elektronikos katedra (nuo 1988 m. Kvantinės elektronikos katedra), pradėtas nuoseklus būsimųjų Lietuvos lazerių fizikos specialistų rengimas. 1978 m. A. P. Piskarskas išrinktas šios katedros vedėju. Darbams plečiantis 1983 m. prie katedros įkurtas Lazerinių tyrimų centras, A. P. Piskarskas paskirtas jo moksliniu vadovu.

Tais pačiais metais Baltarusijos mokslų akademijos Fizikos institute A. P. Piskarskas apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Plačios bangų srities parametriniai šviesos generatoriai ir jų taikymas sparčiųjų vyksmų spektroskopijoje“. 1984 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Tais pačiais metais kartu su kolegomis lazerininkais iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Uzbekistano už netiesinės optikos tyrimus A. P. Piskarskas pelnė SSRS valstybinę mokslo ir technikos premiją. Tai gerokai padidino mokslininko galimybes išrūpinti Lazerinių tyrimų centrui geresnį finansavimą ir suteikė laisvę realizuoti naujas idėjas. A. P. Piskarskas pradėjo įgyvendinti savo svajonę – kartu su kolegomis kurti naujos kartos keičiamo bangos ilgio lazerinės šviesos šaltinį – parametrinį šviesos generatorių, kuris vėliau tapo vienu geriausiai Vakarų rinkose konkuruojančių Lietuvos aukštųjų technologijų pramonės produktų.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos mokslui atsivėrė naujos perspektyvos. A. P. Piskarskas pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Europos ir JAV mokslo centrais, iš Europos Komisijos, JAV kompanijų ir kitų tarptautinių fondų pelnė lėšų naujiems projektams vykdyti. Jis buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu (1991 m.), Lietuvos mokslų akademijos akademiku (1996 m.), Lietuvos mokslų  akademijos viceprezidentu (2001–2005 m.). Kvantinės elektronikos katedroje ir toliau buvo gausiai ginamos daktaro ir habilituoto daktaro disertacijos. Jų skaičius artėja prie 60. A. P. Piskarskas – 22 disertantų vadovas.

Jam skatinant buvo pradėti sudėtingų šviesos darinių (Beselio pluoštų, šviesos sukūrių, X bangų, šviesos kulkų), puslaidininkiniais diodais kaupinamų lazerių, fotoninių šviesolaidžių, optinių ir lazerinių komponentų lazerinio ardymo ir kiti tyrimai. Dalis šių projektų laimėjo NATO ir Europos Komisijos grantus. Dėl didelių A. P. Piskarsko ir jo kolegų pastangų ir Krašto apsaugos bei Švietimo ir mokslo ministerijų paramos iš pagrindų buvo atnaujintas Lazerinių tyrimų centras. Europos Komisija jį pripažino pavyzdiniu mokslo centru (Center of Excellence). Vilniaus universiteto Kvantinės elektronikos katedra yra viena iš Europos jungtinės lazerių laboratorijos (LASERLAB-Europe) partnerių. Kvantinės elektronikos katedroje rengiami dviejų magistrantūros studijų programų – „Lazerinė technologija“ ir „Lazerių fizika ir optinės technologijos“ specialistai.

Mokslinė akademiko A. P. Piskarsko veikla plačiai žinoma pasaulyje. Jis dažnai skaitė kviestinius pranešimus tarptautinėse konferencijose, buvo kviečiamas dirbti mokslo ir programų komitetuose, pirmininkauti konferencijų sesijose. A. P. Piskarskas organizavo nemažai tarptautinių lazerių fizikos konferencijų Vilniuje, įsteigė Tarptautinę Vilniaus lazerių taikymo mokyklą, kuri buvo surengta septynis kartus. A. P. Piskarskas buvo įvairių tarptautinių mokslo žurnalų redakcinių kolegijų narys. Kartu su bendraautoriais jis paskelbė daugiau kaip 600 mokslo darbų. Pagrindinės jo publikacijos – iš lazerių fizikos, netiesinės optikos, ultraspačiosios lazerių spektroskopijos ir lazerių taikymo biomedicinoje sričių. Profesorius – puikus lektorius. Studentams skaitomos jo optikos, lazerių fizikos, moderniosios optikos ir spektroskopijos dalykų paskaitos visada sukviesdavo gausų klausytojų būrį. A. P. Piskarskas skaitė paskaitas žymiausiuose Europos, JAV ir Japonijos mokslo centruose.

Ypač didelis prof. A. P. Piskarsko nuopelnas tas, kad nuo 2004 m. Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centras yra pažangiausių Europos lazerių laboratorijų tinklo Laserlab-Europe narys. Šioje organizacijoje centras dalyvauja teikdamas aparatūros prieigą kitų mokslo institucijų tyrėjams ir vykdydamas jungtines lazerinių mokslinių tyrimų veiklas. 2016 metais mokslininkas atstovavo UAB „Light Conversion“ pasirašant VU neliečiamojo kapitalo fondo steigimo sutartį. Vėliau aktyviai dalyvavo VU fondo dalininkų susirinkimuose.

Labai daug dėmesio profesorius skyrė Lietuvos aukštųjų technologijų plėtros strategijai. Šio projekto tikslas – suvienyti studijas, mokslą ir gamybą, taip užtikrinant tarptautinį Lietuvos pramonės konkurencingumą. Džiugu, kad lietuviškų kompanijų pagamintus lazerius perka Europos, JAV, Japonijos ir kitų šalių universitetai bei mokslo centrai. Ši sėkmė – daugiau kaip 40 metų Lietuvoje plėtotos lazerių fizikos rezultatas. Čia ypač svarus A. P. Piskarsko ir jo mokinių indėlis.

Prof. A. P. Piskarsko ir prof. A. Dubiečio 1992 m. sukurta čirpuotų impulsų parametrinio stiprinimo (ang. OPCPA) metodika yra pasaulyje pripažįstamas ir jau plačiai taikomas intensyvių lazerinių impulsų gavimo būdas. Ši metodika taip pat pritaikyta centro lazeriniame komplekse „Naglis“, pagal šią technologiją jau pagamintos ir instaliuotos <10 fs trukmės impulsų generavimo sistemos Čekijos (ELI Beamlines) ir Vengrijos (ELI-ALPS) kompleksų atskirose lazerių pakopose.

Prof. A. P. Piskarskas lazerio vardą atnešė į Lietuvą, išryškino ir padarė taip, kad dabar Lietuva vadinama lazerių šalimi, o šalies vardas labai gerai žinomas pasaulinėje mokslo bendruomenėje. 2021 m. balandžio 30 d. Lietuva kartu su Italija, Čekija ir Vengrija įsteigė pirmaujančios pasaulyje lazerių mokslinių tyrimų Ekstremalios šviesos infrastruktūros (ang. ELI) Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciumą (ang. ERIC) – vadinamąjį „lazerių CERN‘ą“.

A. P. Piskarskas buvo Lietuvos mokslo tarybos narys (1996–2002), Lietuvos netiesinių reiškinių analitikų asociacijos prezidentas (2000–2002), Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacijos prezidentas (nuo 2004 m.), Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas (nuo 2001 m.).

Už išskirtinius mokslo laimėjimus prof. A. P. Piskarskas apdovanotas Lietuvos mokslo (1994 m., 2003 m.), A. von Humboldto (1992 m.), Europos fizikų draugijos Kvantinės elektronikos ir optikos (2001 m.), Nacionaline pažangos (2007 m.), Lietuvos mokslų akademijos P. Brazdžiūno (2010 m.), Baltijos Asamblėjos (2012 m.) premijomis, 1999 m. – LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2019 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Už nuopelnus Vilniaus miestui 2003 m. jam įteikta Šv. Kristoforo statulėlė.

Šeštadienio vakarą šeima neteko tėčio, o Lietuvos lazerių bendruomenė – lazerių mokslo tėvo.