Kai susipažinau su jauno mokslininko Kristupo Saboliaus, Filosofijos fakulteto Filosofijos istorijos katedros dėstytojo, biografija ir darbais, nenustebau, kad būtent jis tapo 2012 m. Rektoriaus premijos laureatu. Trisdešimt trejų metų dėstytojas jau turi įspūdingą sąrašą straipsnių, publikuotų ne tik Lietuvos prestižiniuose mokslo žurnaluose, bet ir užsienyje, yra išleidęs monografiją „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“ (2012 m.), stažavęsis Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje, skaito paskaitas studentams. Tačiau pats K. Sabolius, sužinojęs, kad yra siūlomas šiai premijai, suglumo. „Man nešovė į galvą, kad būčiau vertas to, nesimaivydamas taip sakau. Tiesiog darai, kas tau patinka, ir negalvoji apie tokius dalykus“, – nuoširdžiai prisipažįsta Kristupas.

Jūsų pasirinktas kelias filosofijos mokslo link – netradicinis: studijavote klasikinę filologiją. Kaip Jūsų gyvenime atsirado filosofija?

Ji visada buvo mano gyvenime – nors mokykloje filosofija nebuvo dėstoma, tačiau domėjausi ja nuo mažens, dar vienuoliktoje klasėje dalyvavau filosofijos olimpiadoje. Šį domėjimąsi paveldėjau iš šeimos. O klasikinę filologiją pasirinkau sąmoningai. Turėjau tikslą išmokti graikų kalbą, nes stengiausi suprasti filosofiją iš esmės, skaityti filosofinius tekstus originalo kalba. Jau studijuodamas klasiką, pareleliai mokiausi Atviros visuomenės kolegijoje, du kartus buvau išvažiavęs į Italiją, kur irgi gilinausi į filosofines disciplinas. Beje, Milano universtitete išlaikiau egzaminą iš Platono pas garsų italų profesorių Gionvanni Reale. Galima sakyti, vienu metu studijavau du dalykus – klasikinę filologiją tiesiogiai, o filosofiją – neakivaizdžiai ir be diplomo. Mano baigiamasis darbas buvo Platono laiškų vertimas, komentaras ir įvadas. Pastaruosius du galima laikyti filosofinio pobūdžio tekstais. Gal todėl nesunkiai įsiliejau į dabartinių savo kolegų bendruomenę, nors ėjau jos link netiesiogiai, išmėgindamas kelius iš visų pusių.   

Trumpai pristatykite savo monografiją.

Mano monografija „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“ yra pirmoji filosofinė knyga Lietuvoje, išsamiai nagrinėjanti vaizduotės problemą. Veikalą rašiau savo disertacijos pagrindu, bet smarkiai nuo jos nutoldamas ir įtraukdamas naujų įžvalgų. Pasikeitė ne tik pavadinimas, bet ir santykis su tyrinėjamu objektu. Dabar remdamasis fenomenologija, kaip viena mane dominančių filosofinių krypčių, daugeliu požiūrių su ja polemizuoju ir kartu mėginu pradėti plėtoti savo įsivaizduojamybės sampratą.

Paprastai pasakius – ši knyga yra apie tai, kas tikra. Tikrovė šiandienos pasaulyje dažnai pasirodo kaip reliatyvus dalykas. Naujųjų virtualiųjų realybių, visur mus supančių simuliakrų, taip pat neuromokslo smegenų tyrimų kontekste esame priversti pakeisti žvilgsnį į mūsų prigimtį, revizuoti nuo seno priimtas stereotipines nuostatas, kurios dažnai remiasi dominuojančia ir kiek senstelėjusia racionalumo samprata. Mano akimis, vaizduotės tyrinėjimas gali pasiūlyti jeigu ir ne atsakymų, tai bent jau šiokių tokių galimybių naujai pažvelgti į žmogaus savastį, į tai, kas laikoma tikra, į realybės ir įsivaizduojamybės susipynimą, nulemiantį jo padėtį pasaulyje. Nagrinėdamas šias problemas, grįžtu prie įvairiausių jau klasikais tapusių filosofinių šaltinių ir kartu, juose atrasdamas nepastebėtų dalykų, mėginu pasiūlyti naują vaizduotės sampratą.

Kažkuria prasme Lietuvoje lengva būti novatoriumi, nes visi, darantys ką nors nauja, dažnai yra vieninteliai savo srityje. Todėl tokiu novatoriškumu niekaip negali pasigirti, galima sakyti, jis yra „šiek tiek iš bėdos“.

Kaip prasidėjo Jūsų akademinė karjera?

Kai baigiau magistrantūrą, supratau, kad dar nieko neišmokau (čia kritika ne studijoms, o sau pačiam). Atrodė, kad tik pradėjau mokytis, o čia jau reikia baigti ir būti kažkokiu specialistu. Tad kai, tęsdamas studijas doktorantūroje, pradėjau dėstyti,  netrukau pastebėti, kad dėstymas irgi yra mokymosi forma, todėl ši veikla tapo mano išsigelbėjimu, nes dėstydamas aš mokausi toliau. Gal tai skamba ironiškai, bet dalies tiesos esama. Ne veltui rytiečiai sako – kiekvienas mokinys yra ir mokytojas. Dėstymas man leidžia įsisavinti naujas sritis, nuolat gilintis, ieškoti šaltinių, išlikti budriam. Man patinka mokytis. Studentai suteikia postūmį ne tik įsisavinti ar skleisti žinias, bet ir permąstyti jas, revizuoti, užduoti naujų klausimų. Paradoksas – tapau mokytoju, nes nuolat noriu mokytis pats.

Kodėl pasirinkote Vilniaus universitetą?

Lietuvoje tai vienareikšmiškai vienintelė institucija, kur galima studijuoti klasikinę filologiją, ir geriausia vieta, kurioje galima gilintis į filosofiją. Vilniaus universitete šios specialybės yra aiškios lyderės, palyginti su kitais Lietuvos universitetais. Aišku, buvo minčių apie studijas užsienyje, bet ir Lietuvoje galima daug ką nuveikti. Kadaise daug laiko praleidęs (ir vis dar leisdamas) stažuodamasis Vakaruose, išmokau priimti tarptautines įtakas ir nuolat palaikyti kontaktą su akademiniais kolegomis Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV ir kitur. Šiandien turiu daug galimybių kalbėti apie savo tyrimus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ir jau dabar matau savo darbo vaisius. Darbas neatrodo beprasmiškas, Lietuvoje jaučiuosi gana gerai. 

Tai mintis apie emigraciją vejate šalin?

Kad mąstymo energija cirkuliuotų, man nebūtina emigruoti iš Lietuvos, kitaip išsprendžiau šią problemą. Kaip jau minėjau, intensyviai bendradarbiauju su užsienio mokslo centrais, su  italais, ispanais, amerikiečiais, prancūzais. Tai man leidžia išlikti tarptautiniame kontekste neišvažiuojant iš Lietuvos. Kartais iš Lietuvos dirbti net patogiau – nereikia įsitvirtinti kitos šalies mokslininkų bendruomenėje, kuri turi savas tradicijas ir niekas per daug nesidžiaugia konkurencija. Gyvendamas ir dirbdamas Lietuvoje, galiu tiesiogiai bendrauti su ryškiausiais pasaulio profesoriais. Tai man labai tinka.

Apie K.Sabolio kūrybą,  filosofiją kaip kūrybos rūšį, filosofijos kaitą pasaulyje ir laisvės sampratą skaitykite išsamiame interviu su K.Saboliumi, kuris bus publikuotas vasario mėn. „Universitas Vilnensis“ numeryje.