Šįmet garbinga Nobelio literatūros premija atiteko išeivei iš Rumunijos Hertai Müller. Matyt, Lietuvoje nedaug kas apie ją girdėjo, todėl ir nutarėme pakalbinti specialistus: Filologijos fakulteto prodekanę užsienio literatūros profesorę Reginą Rudaitytę ir Vokiečių literatūros katedros docentę Jadvygą Bajarūnienę.

Gerbiama profesore R. Rudaityte, kaip vertinate šią Nobelio premijos laureatę?

Seku Vakarų literatūros kontekstą, bet jos pavardė iki šiol man nebuvo žinoma. Taigi nenoriu ir negaliu komentuoti, tai galbūt padarys mano kolegos, kurie domisi vokiečių literatūra ir ją analizuoja.

O jei apskritai vertintume Nobelio literatūros premijas? Ar lemia literatūros kūrinio meninė vertė, ar svarbesni kiti dalykai?

Būna įvairiai. Man atrodo, kad ypač dabar tos premijos tapo labai politizuotos. Nors, aišku, taip būdavo ir anksčiau. Jei pasižiūrėtume į laureatų sąrašą, ne visi Nobelio premijos laureatai išlaikė laiko testą. Tarkime, XX a. pradžioje Nobelio premiją gavo amerikiečių rašytoja Pearl Buck. Kas šiandien ją žino ir skaito? Arba visai neseniai – 1997 metais Nobelio premiją gavęs italų dramaturgas Dario Fo. Nesakyčiau, kad jis ypač populiarus ar kuo nors išskirtinis. Na, o, mano nuomone, Haroldas Pinteris ar Doris Lessing tikrai nusipelnė savo premijų. Daugybė laureatų jos tikrai verti. Pavyzdžiui Günteris Grassas, Toni Morrison, Czesławas Miłoszas. Literatūros, kaip ir visų menų, vertinimo kriterijai labai slidūs, juos sunku pasverti. Tai ne mokslinis atradimas, padaręs perversmą medicinoje, chemijoje, fizikoje. Susipina subjektyvūs dalykai, lobizmas. Kaip sako anglai, veikia literatūrinė mafija, savų žmonių ratelis, proteguojantis vienus autorius, o kitus dažnai nepelnytai nutylintis. Toks atvejis buvo su žymiu britų rašytoju Johnu Fowlesu. Puikus rašytojas, išverstas į daugiau kaip 60 pasaulio kalbų, dėstomas visuose pasaulio universitetuose. Jis neabejotinai buvo neeilinė asmenybė, bet negavo ne tik Nobelio, negavo ir solidžiausios anglų literatūrinės premijos – Bukerio (The Man Booker International Prize – red. past.). Europoje tarp akademinių sluoksnių net buvo organizuota kampanija Fowlesui paremti. Ir aš buvau paprašyta parašyti laišką jų ministrų kabineto sekretoriui paremti Fowleso kandidatūrą nominuoti Bukerio premijai. Kiek kartų esu pati jį siūliusi kandidatu, kai Nobelio premijos komitetas atsiunčia laiškus ir prašo teikti siūlymus. Tai tikrai puikus rašytojas, kuris savo metu buvo labai novatoriškas ir tikrai skaitomas, vertinamas. Deja, premijos jis taip ir nesulaukė, dabar jau miręs. O kai kurie rašytojai laureatai man kelia abejonių. Be abejo, tai ir asmeninio skonio reikalas.

Tai literatūrologai tos premijos literatūrinės vertės nesureikšmina, svarbesni kiti dalykai?

Na, negalima visai jos nurašyti. Vis dėlto tai solidžiausia literatūrinė premija, tai ir rimtas rašytojo įvertinimas. Literatūros lygis labai svarbu, bet įsipina ir kiti interesai: politiniai, subjektyvūs. Pavyzdžiui, Šolochovas, Pasternakas ir net Solženicynas, nors buvo išskirtinė asmenybė, Nobelio premijas gavo dėl politinių motyvų. Tam, kad premiją šįmet gavo rumunų kilmės vokiečių rašytoja Herta Müller, manau, taip pat gerokai įtakos turėjo politiniai motyvai. Nors, kaip prisipažįstu, jos kūrinių neskaičiau. Todėl šiuo konkrečiu atveju nesiimu spręsti.

Na, o lietuvių šansai gauti literatūros Nobelio premiją? Kažkada buvo kalba apie Balį Sruogą, jei jo „Dievų miškas“ būtų buvęs išverstas iš karto?

Manau, mūsų šansai labai menki, nes vienas iš svarbiausių reikalavimų yra turėti daug vertimų į daug kalbų. Taigi lietuvių literatūrai labai mažai šansų. O dėl Balio Sruogos nieko negalėčiau pasakyti. Na, galbūt po karo, bet kas tada būtų tuo rūpinęsis. Galbūt buvo pavėluota.

Bet kai renka Nobelio premijos laureatus, į Jūsų nuomonę atsižvelgia?

Nežinau, kiek atsižvelgia, bet kasmet atsiunčia laiškus, prašo užpildyti anketas. Jie atsiklausia ir Lietuvos akademinių sluoksnių, bet kiek į tai atsižvelgia, sunku pasakyti. Jie turi sudarę komitetą ir dažnai tame komitete susipyksta. Pasirodo, Haroldas Pinteris gavo Nobelio premiją, nes komitetas susipyko. Buvo svarstoma ir amerikiečių rašytojos Joyce Carol Oates kandidatūra, bet komitetas susipyko ir balsai išsiskyrė, kažkas trenkęs durimis išėjo, ir buvo nutarta duoti tam, kuris kelia mažiausiai ginčų. Žinoma, Pinteris tikrai jos nusipelnė, nors man labai gaila, kad jos savo metu negavo, tarkime, Grahamas Greene‘as.

Nutarėme atsiklausti ir vokiečių literatūros specialistės docentės J. Bajarūnienės nuomonės apie šią rašytoją.

Ką galėtumėte pasakyti apie šiųmetinę Nobelio literatūros premijos laureatę?

Herta Müller yra išleidusi per 20 knygų, pelniusi daug literatūrinių premijų, aukštai vertinama literatūros kritikų. Jos knygos išverstos į daugiau nei 20 kalbų. Jos paskutinis romanas „Amo sūpuoklės“ pripažintas viena geriausių šių metų vokiečių knygų. Romane pasakojama apie žiaurias sąlygas, kuriomis vokiečių kilmės rumunai po karo buvo deportuojami į Sovietų Sąjungą. Ir vis dėlto tai, kad Nobelio premija paskirta būtent šiai autorei, buvo gana netikėta. Platesnei skaitytojų auditorijai ji nelabai žinoma, nors populiarumas nebūtinai yra pagrindinis rašytojo kūrybos reikšmės kriterijus.

Rašytoja kilusi iš Rumunijos, iš vokiškai kalbančios Banato švabų mažumos. Tėvas buvo nacių veikėjas, o motina kaip vokietė po karo metams buvo deportuota į priverstinio darbo stovyklą. Hertos Müller pasaulėjautą ir kūrybos tematiką lėmė trys pagrindiniai veiksniai: vokiška kilmė, provincijoje praleisti vaikystės ir jaunystės metai bei Rumunijos komunistinio režimo tikrovė. Būdama jautrios prigimties visa tai ji išgyveno kaip gilią traumą, o jos kuriamas pasaulis svyravo tarp dabarties įvykių ir prisiminimų, tarp tikrovės ir sapno, ties slogios praeities ir utopijos riba. Jos stilių įvardyti nelengva. Tai itin savita realizmo, siurrealizmo ir, anot vieno kritiko, lyrinio ekspresionizmo dermė. Rašytoja kritiškai vertino ir Rumunijos vokiečių mentalitetą, manydama, kad jie nesugeba adekvačiai suvokti istorinės realybės. Būsima rašytoja studijavo rumunų ir vokiečių literatūrą, mokytojavo, dirbo vertėjos darbą. Atsisakiusi bendradarbiauti su Rumunijos saugumo organais buvo persekiojama, o jos knygos cenzūruojamos. 1987 m. jai kartu su vyru rašytoju Richardu Wagneriu pavyko ištrūkti į Vokietiją. Ji dėstytojavo Paderborno, Vakarų Berlyno universitetuose. Šiuo metu gyvena Berlyne.

Ar Rumunijoje ji žinoma? Ar ji buvo žinoma kitose šalyse iki šiol? Ar jos literatūrinis įvertinimas pelnytas?

Kelios jos knygos vokiečių kalba išleistos Rumunijos leidyklose. Šiuo metu jos knygos išverstos į 24 kalbas. Bet lietuviškai nieko neturime. Tai kokybiška literatūra, bet kas čia nusveria, ar politinė konjunktūra, ar kitos aplinkybės, kol kas negalėčiau atsakyti. Politinių problemų aktualizacija yra reikšminga, bet nežinau, kiek tai būtų įdomu Lietuvos skaitytojams.

Nuolatinis Hertos Müller kūrybos variklis – traumuota praeitis, atsigręžimas į vienos žiauriausių politinių diktatūrų praktiką. Rašytoja reiškė susirūpinimą, kad rumunų tauta savo istorinei praeičiai šiandien darosi vis abejingesnė. Nobelio literatūrinių premijų komitetas, skirdamas šį garbingą apdovanojimą Hertai Müller, pabrėžė, kad ji išreiškė pagrindinę šiuolaikinio žmogaus traumą – gimtinės netekimą ir įspūdingai vaizduoja tos netekties peizažus.

Kaip Jūs, kaip literatūros specialistė, vertinate literatūros Nobelio premijų laureatus?

Na, svarbiausias turėtų būti estetinis, meninis kriterijus. Pavyzdžiui, 1999 m. Nobelio premiją gavęs Günteris Grassas, kuris ir kelia aktualias vokiečių praeities problemas, ir pasižymi labai originaliu stiliumi, tikrai atitinka visus kokybiškai literatūrai keliamus kriterijus. O, pavyzdžiui, kalbant apie prieš kelerius metus apdovanotą austrų rašytoją Elfriede Jelinek, tai gal daugiau buvo duoklė feminizmui, politiniam radikalizmui, o mažiau meniškumui, nors, kita vertus, abi šios rašytojos pasižymi originaliu ir intelektualiu kalbos stiliumi.