Rugsėjo 26 d. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre (VU GMC) lankysis chemijos Nobelio premijos laureatas, Stanfordo universiteto Medicinos mokyklos (JAV) profesorius Brianas K. Kobilka.

13.30 val. R106 auditorijoje molekulinės ir ląstelės fiziologijos profesorius skaitys paskaitą „Structural Insights into G-protein-coupled Receptor Activation“, kurioje apžvelgs receptorių, sąveikaujančių su G baltymais (angl. G-protein-coupled receptors, arba GPCRs), tyrimus, trukusius daugiau kaip 25 metus. Už tai mokslininkas su prof. Robertu J. Lefkowitzu 2012 m. pelnė Nobelio premiją chemijos srityje. Minėti mokslininkai yra pritaikę platų spektrą biocheminių ir biofizinių įrankių, kad pažintų skirtingus GPCRs struktūros ir veikimo aspektus. Žmogus turi daugiau nei 800 tokius receptorius koduojančių genų ir tai sudaro vieną didžiausių baltymų šeimų mūsų organizme.

G baltymai – tai trys tarpusavyje sąveikaujantys periferiniai membranos baltymai, esantys ląstelės vidinėje membranos dalyje. Beveik visos organizmo veiklos yra vienaip ar kitaip kontroliuojamos GPCRs: nervinio impulso perdavimas, rega, uoslė, kraujo spaudimas, ląstelių augimas, gliukozės kiekio kraujyje palaikymas ir daugelis kitų procesų. Net ir nedideli sutrikimai šių receptorių veikloje gali lemti patologinius procesus: astmą, hipertenziją, aterosklerozę ir pan.

Pasak VU GMC Proteomikos centro vedėjo dr. Mindaugo Valiaus, prof. R. J. Lefkowitzo laboratorija pirmoji radioizotopu pažymėjo beta-adrenerginį receptorių, jį išskyrė, o prof. B. K. Kobilka praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje klonavo receptorių koduojantį geną. „Tai buvo vienas pirmųjų klonuotų receptoriaus genų, svarbių ląstelės reguliacijoje. Geno seka buvo stebėtinai panaši į šviesos receptoriaus – rodopsino seką. Šis pastebėjimas leido suvokti, kad egzistuoja šeima receptorių, kurie galbūt veikia panašiai, nors reaguoja į labai skirtingus išorinius ląstelės dirgiklius (šviesą, hormonus ir kt.). Vėlesni tyrimai patvirtino šią prielaidą ir leido atrasti vieną didžiausių baltymų grupių žmogaus organizme“, – sako dr. M. Valius.

Dar vienas prof. B. K. Kobilkos atradimas –  adrenalinu aktyvuoto beta-adrenerginio receptoriaus ir jo taikinio – G baltymo kompleksų erdvinės struktūros atskleidimas. Kaip teigia dr. M. Valius, tai padarė proveržį tiek membranos baltymų struktūros tyrimuose, tiek ir suprantant, kaip GPCRs reguliuoja G baltymus. Be to, šios struktūros nustatymas leidžia suvokti, kaip choleros toksinas veikdamas per žmogaus žarnyno G baltymus sukelia viduriavimą ir vėmimą, taip pat atveria dideles galimybes farmacijos kompanijoms sukurti dar efektyvesnius vaistus, kurie būtų nukreipti į G baltymus, astmai, hipertenzijai, uždegimams ir daugeliui kitų ligų gydyti.

Prof. B. K. Kobilka 1977 m. Minesotos universitete įgijo biologijos ir chemijos bakalauro laipsnį. 1981 m. baigė Jeilio universiteto Medicinos mokyklą, o 1984 m. – rezidentūrą Vašingtono universiteto Medicinos mokykloje. 1984–1989 m. atliko podoktorantūros stažuotę prof. R. J. Lefkowitzo laboratorijoje. Nuo 1990 m. dirba Stanfordo universitete.

Molekulinės ir ląstelės fiziologijos profesorius B. K. Kobilka priklauso Nacionalinei mokslų ir Nacionalinei medicinos akademijoms, taip pat Amerikos menų ir mokslų akademijai.